Šiandien apie tai, ar iš tiesų šalyje demografinė krizė ir ar frazė „Rusija išmiršta“ tėra publicistinė klišė.

Rusija išmiršta

Šių metų kovą žurnalas The Economist paskelbė, kad karinis įsiveržimas į Ukrainą tik sustiprino Rusijos „demografinę tragediją“, kuri užfiksuota daug seniau, nei 2022-ųjų vasaris.

Panašu, įsitikinimas, kad „Rusija išmiršta“, vienas iš nedaugelio dalykų, įvairiu metu vienijusių opozicionierius (pavyzdžiai: pirmas, antras), įsitikinusių karo šalininkų stovyklą (pavyzdžiai: pirmas, antras), pasaulinę mediją (pavyzdžiai: pirmas, antras) ir tarptautinių analitikos centrų ekspertus (pavyzdžiai: pirmas, antras). Rusijos propagandistų naujakalbėje netgi įsitvirtino išsireiškimas „neigiamas gyventojų prieaugis“.

Tačiau bendrai, nerimas dėl Rusijos demografinės situacijos raudona linija eina per visus Vladimiro Putino* prezidentavimo metus. „Jei išliks dabartinė tendencija, tauto išlikimui kils grėsmė. Mūsų, Rusijos piliečių, kasmet vis mažiau ir mažiau“, — sakė jis 2000 metais. Praėjus dviems dešimtmečiams, Putinas kasmetnenustoja reikalauti iš vyriausybės demografinio augimo.

Kodėl sakoma, kad kai kurios šalys „išmiršta“?

Šiuo emocingu publicistiniu išsireiškimu aprašomi įvairūs demografiniai procesai. Jį dažnai vartoja politikai, ekspertai, mokslininkai ir žurnalistai, ir ne tik Rusijoje.

Kalbant apie „išmirimą“, omenyje dažniausiai turimas depopuliacijos procesas, tai yra, tam tikros teritorijos gyventojų skaičius. Depopuliaciją dažniausiai sukelia vadinamieji demografiniai šokai — Rusijoje jie taip pat dažnai vadinami „demografinėmis duobėmis“. Jie gali būti susiję su kuo įvairiausiai s reiškiniais: ligomis, badu, karais, masine emigracija ir taip toliau.

Pateiksime pavyzdžius. Skaičiuojama, kad „juodoji mirtis“ — maro pandemija XIV amžiuje — nusinešė beveik pusės Europos gyventojų gyvybes. Nuo ispaniškojo gripo ХХ amžiaus pradžioje mirė apie šimtą milijonų žmonių, nuo neseno kovido — penkiolika (apie milijoną mirė Rusijoje). Bulvių badas ir masinė emigracija XIX amžiaus viduryje vos per metus Airijos populiaciją sumažino ketvirtadaliu. Kinijos „Didžiojo šuolio“ politika ir jos sukeltas badas tapo 16 – 45 milijonų žmonių mirties priežastimi. Tyrėjų vertinimu, mongolų įsiveržimas į Vengriją vietinių gyventojų skaičių galėjo sumažinti beveik dvigubai. Visa tai — demografiniai sukrėtimai.

Būna, kad kai kurioms kartoms tenka iš karto keli demografiniai šokai. XX amžiuje Rusijos imperija, o paskui ir SSRS pergyveno du pasaulinius karus, pilietinį karą, tris emigracijos bangas, trečiojo dešimtmečio badą, ketvirtojo dešimtmečio badą (įskaitant Holodomorą Ukrainoje ir Ašaršylyką Kazachstane), penktojo dešimtmečio badą. Demografų vertinimu, tokias krizes išgyvenusios negausios kartos, negalės gimdyti daug vaikų ramiais metais. Tokių šokų sukelti gimstamumo svyravimai veikia ir dar ilgai veiks visuomenės struktūrą.

Iš kitos pusės, atsiliepia ir stabilios daugiametės demografinės tendencijos. Dar prieš pusantro amžiaus vidutinė JAV gyventoja per gyvenimą išaugindavo šešis vaikus (tiek pat gimdė moterys Graikijoje, Lenkijoje, Kinijoje ar Filipinuose), o Rusijos imperijoje — septynis. Tada vaikų mirštamumas buvo neįtikėtinai didelis: 15-os metų nesulaukdavo maždaug pusė. Tačiau per pastaruosius pusantro šimto metų medicinos raida vaikų ir gimdyvių mirtingumą gerokai sumažino, pasidarė prieinamos patikimos kontracepcijos priemonės, stipraii pasikeitė gyvenimo būdas, plačiai paplito savirealizacijos ir lyčių lygybės idėjos. Dėl to moterys daugelyje pasaulio šalių pradėjo mažiau gimdyti. Šią pertvarką tyrėjai vadina demografiniu perėjimu.

Dar pirmojo dešimtmečio pradžioje Vladimiras Putinas tvirtino : „Kuo storesni, riebesni ir turtingesni tampame, tuo daugiau pas mus demografinių problemų“. Ir jis, griežtai žiūrint, buvo teisus: dažniausiai, kuo didesnė šalies gerovė, tuo joje mažesnis gimstamumas. Kitas reikalas, kad Putinui tai atrodo kaip problema, ir netgi grėsmė.

Dabartinių valstybių modelis remiasi vadinamu pronatalistiniu pasaulio paveikslu: didžioji dalis piliečių būtinai turės vaikų, vaikai išaugs, pradės dirbti, mokėti mokesčius, dalyvauti šalies gyvenime, o paskui būtinai pagimdys savo vaikus — ir taip iki begalybės.

Smarkiai supaprastinant, valstybės įsitikinusios, kad joms būtina užtikrinti gyventojų skaičiaus augimą ar bent jau neleisti jam mažėti. Tam reikia, kad kiekvienoje šeimoje vidutiniškai gimtų bent du vaikai.

Šio amžiaus pradžioje Pietų Korėjoje dauguma šeimų susilaukdavo tik vieno vaiko — dėl to publicistikoje ši šalis labai dažnai apibūdinama kaip „išmirštanti“. Demografai prognozuoja, kad jeigu Pietų Korėja valstybinės šeimos politikos nepakeis, tai jau per šimtą metų šalies populiacija bus maždaug dvigubai mažesnė.

Gimstamumo mažėjimas — būtinai blogai?

Tai ginčytinas klausimas.

Dali tyrėjų įsitikinusi, kad gimstamumo mažėjimas valstybėms gali būti netgi naudingas (pavyzdžiai: pirmas, antras). Pavyzdžiui, aukšti ekonominio augimo rodikliai Japonijoje buvo fiksuojami populiacijos mažėjimo periodais. O pronatalistinė valstybės politika vis dažniau kritikuojama: dalis demografų mano, kad dėl jos auga nelygybė, visų pirma, lyčių.

Yra dar vienas (ginčytinas) argumentas, paremiantis tezę, kad gimstamumo mažėjimas — nebūtinai blogai, — klimato. Manoma, kad planetos populiacijos augimas sustiprina klimato krizę spartinančius faktorius ir sekina gamtos išteklius.

Mažiausiai 55 pasaulio šalys vykdo aktyvią pronatalistinę politiką. Gimstamumo mažėjimas dažniausiai neramina Europos ir Šiaurės Amerikos šalis. Galimų neigiamų joms pasekmių sąrašas akivaizdus: jaunų ir darbingų gyventojų dalis gali reikšti recesiją, gynybinio pajėgumo mažėjimą, atsilikimą mokslinių inovacijų sferoje ir taip toliau.

Be to, šiuolaikiniame pasaulyje gyvenimo trukmė auga, o tai reiškia, auga ir dalis pensininkų, kuriems būtina priežiūra ir socialinis palaikymas. 65 metų sulaukusių ir vyresnių žmonių dalis 2018-ais pirmą kartą istorijoje viršijo vaikų iki 5 metų skaičių. Paprasčiau tariant, tų, kuriuos visuomenei reikia visiškai ar iš dalies išlaikyti, tampa vis daugiau, o galinčių dirbti ir taip juos išlaikyti, — vis mažiau. Toks reiškinys įprastai vadinamas „gyventojų senėjimu“.

Kaip aiškina „Signalo“ kalbintas demografas Dmitrijus Zakotianskis, šalys, kurioms artimiausiu metu šios demografinės problemos įveikti, rizikuoja patekti į mažo gimstamumo spąstus: joms neliks laisvų resursų stimuliuoti gimstamumą.

Negana to, su „išmirimu“ kovojančioms Vakarų šalims, gyventojų skaičius — didžia dalimi statuso ir įtakos pasaulyje garantija. Kai gyventojai senėja, investicijos ir verslas persikelia į kitas, jaunesnes šalis. Kad ir dėl to, kad senėjančiose šalyse brangsta darbas, o dėl didėjančių pensijos sistemos poreikių auga mokesčiai“, — dėsto Zakotianskis. O kapitalo nutekėjimas dar niekam nereiškė naudos ar kultūrinės ekspansijos.

Demografai visame pasaulyje prognozuoja, kad antroje XXI amžiaus pusėje žmonių skaičius pasaulyje pasieks maždaug 10 milijardų, o paskui ims mažėti. Tai reiškia, kad sustiprės kova dėl darbo jėgos. Politikams teks ieškoti būdų, kaip savo šalis padaryti patrauklias gyventi ir kurti šeimas. Dabar sėkmingos atrodo Prancūzijos ir Švedijos pastangos — tyrėjai tikisi, kad abiejose šalyse amžiaus gale gyventojų padaugės.

Kita sėkminga strategija — savo ekonomiką ir migracijos politiką padaryti palankią kvalifikuotiems specialistams iš užsienio. Pavyzdžiui, šiuo keliu dabar eina Kanada, o JAV apie tai susimąstė dar ХХ amžiuje — ir jų artimiausių dešimtmečių demografinės perspektyvos ir atrodo neblogos.

Beje, gerų naujienų yra ir „išmirštančioms šalims“: jeigu biotechnologijų pasiekimais pavyks moterų reprodukcinį amžių pratęsti bent dešimtmečiu, gimstamumo lygis gerokai padidės, mano Dmitrijus Zakotianskis. Jis pabrėžia, kad toks tikslas jau dabar visai pasiekiamas.

Gerai, o tai kaip Rusija?

Tam tikra prasme Rusija tikrai išmiršta.

Prieš SSRS griūtį valstybė galėjo būti rami: devintojo dešimtmečio viduryje šalies gyventojų šeimose vidutiniškai buvo netgi daugiau, nei būtini du vaikai. Tačiau jau po dešimtmečio gili ekonomikos krizė, pirmasis Čečėnijos karas ir staigus materialinės nelygybės augimas dvigubai sumažino gimstamumą, o mirštamumo, ypač vyrų, didėjimas, gerokai paspartėjo.

Pirmosios kadencijos pradžioje Vladimiras Putinas susirūpino „šalies senėjimu“ ir „nacijos išlikimu“. Pirmiausia Kremliuje sukūrė „tėvynainių“ grąžinimo į šalį programą — vertinama, kad ji padėjo šalies gyventojų skaičių padidinti beveik milijonu ir iš dalies kompensuoti natūralų populiacijos mažėjimą. Antra, šalis ėmė kviesti migrantus iš visos postsovietinės erdvės: nuo 2005 metų migracinis prieaugis Rusijoje nenusileido žemiau 100 tūkstančių žmonių per metus.

Tuo pačiu metu prasidėjo vidaus politikos „pronatalisinis posūkis“. Šalies valdžia visais būdais ėmė skatinti rusus sudaryti „vyro ir moters sąjungą“. Žinoma, paskelbtos jaunų šeimų palaikymo priemonės buvo veikiau simbolinės, išskyrus gal tik motinos kapitalą, kurį 2007 metais Putinas įvedė už antrą (ir kiekvieną kitą) vaiką. Demografo Aleksejaus Rakša vertinimu, vien dėl šių išmokų Rusjioje papildomai gimė 2–2,milijonai vaikų. Beje, motinos kapitalas taip ir nepadarė motinystės Rusijoje paprastesnės.

Nuo 2009 metų šalyje praktiškai dešimtmečiui sustojo „išmirimas“ — ir prasidėjo stabilus populiacijos augimas. 2015 metais gimstamumo koeficientas Rusijoje (1,8) buvo didesnis, nei Baltarusioje, Armėnijoje, Kinijoje, Graikijoje ar Ispanijoje. Tačiau sėkmės įtvirtinti nepavyko: agresyvi išorės politika Kremliui pasirodė svarbesnė už demografinės situacijos stabilumą.

Kaip pasakoja demografas Dmitrijus Zakotianskis, už Krymo aneksiją ir karą Donbase pritaikytos sankcijos rusų gerovę sumažino — ir, atitinkamai, jų norą turėti vaikų. Jau 2018 metais migracijos nebepakako kompensuoti gyventojų skaičiaus mažėjimą (netgi atsižvelgiant į tai, kad dalis Rusijos regionų linkusi didinti savo gyventojų skaičių). Kalbant formaliai, nuo 2018 metų Rusija „išmiršta“.

Šio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje Rusija pateko į klasikinį demografinį štormą: prie mažėjanio gimstamumo prisidėjo perteklinis pandemijos mirtingumas. Tuo pat metu reproduktyvų amžių pasiekė negausi 1990–2000 metais gimusiųjų kartą. Dar prieš prasidedant plačiam kariniam įsiveržimui į Ukrainą, 2021 metų gale, valdžia prognozavo gyventojų skaičiaus sumažėjimą beveik dviem milijonais per keturis metus. Zakotianskio žodžiais tariant, demografams taip pat tapo sunkiau gauti patikimus skaičius dėl labai nekokybiško gyventojų surašymo.

Be karo, dar vienas neigiamas faktorius demografams — represijos ir autoritarinis vidaus politikos posūkis. „Pastaraisiais metais, kai sustiprėjo jaunosios kartose laisvės vertybių poreikis, valstybė buvo antifazėje, — pažymi Zakotianskis. — 2021 metais būtų buvę galima laukti pandemijos atidėtų gimimų augimo, tačiau situacija su žmogaus teisėmis toliau blogėjo ir veikė gimstamumą tarp jaunų rusų. Žmonės vėl atidėjo vaikų gimimą. Atitinkamai, po 2022 metų vasario tokių žmonių dar padaugėjo. Tai demografinė katastrofa, nuo kurios atsigausime labai ilgai“.

2022 metų duomenimis, gimstamumo koeficientas sumažėjo iš karto 6％ — kai kuriais mėnesiais demografai kalbėjo apie kritimą iki Antrojo pasaulinio karo lygių. Pagal neseną JTO prognozę, 2100 metais vietoje 144 milijonų žmonių šalyje liks 112. Tačiau, pasak Zakotianskio, tai yra pernelyg optimistiškas vertinimas. Kai kurie tyrėjai, atsižvelgdami ir į sudėtingesnius faktorius (pavyzdžiui, moterų išsilavinimo lygį ir kontracepcijos prienamumą), iš duomenų iki 2017 metų, padarė išvadą, kad iki XXI amžiaus galo Rusijoje gali likti mažiau, nei 90 milijonų žmonių. Zakotianskis pabrėžia, kad netgi tokiuose vertinimuose imamas gerokai aukštesnis gimstamumas, nei realybėje.

Tuo pat metu, pati „Rusijos išmirimo“ samprata demografui atrodo perdėm emocionali. „Žinoma, tai pritraukia dėmesį į problemą, tačiau reikia atminti.kad čia svarbiausia ne gyventojų skaičiaus mažėjimas, o jų senėjimas. Būtent jis sukuria sudėtingų problemų gniutulą daugeliui metų. Demografinius iššūkius galima (nors nereikia) nagrinėti kaip pretekstą gąsdinti žmones ir apriboti jų teises, o galima (ir reikia) — kaip stimulą investuoti į lyčių lygybę, galimybes žmonėms (ir ypač moterims) derinti šeimą ir profesionalų vystymąsi, į galimybę abiems tėvams užsiimti vaikais neišdegant“, — sako Zakotianskis.

Gali pasirodyti, kad gimstamumo augimas Rusijos režimui ne toks jau ir naudingas: sociologų duomenimis, nepasitenkinimo valdžia lygis, progresninės nuotaikos tarp jaunimo auga greičiau, nei kitose amžiaus grupėse. Beje, neseni tyrimai iš dalies tai paneigia: autokratijos stabilumui iš tiesų naudingas netgi nežymus gimstamumo augimas. Demografams pavyko aptikti tarpusavio priklausomybę tarp laisvo nuo vaikų priežiūros ir auklėjimo laiko turėjimo reproduktyviame amžiuje ir prodemokratinių reikalavimų įtakos augimo autoritarinėse šalyse.

Vargu ar dabartinis reakcijos į demokratines problemas nebuvimas — toks gudrus planas, tiesiog valdžios dėmesys sutelktas į kitus dalykus, apibendrina Zakotianskis.

Netikėtas atradimas, rengiant šį tekstą

Šio amžiaus antro dešimtmečio pradžioje Pietų Korėjos valdžia paskelbė, kad viena iš šalies demografinės krizės priežasčių — darbo kultūra, skatinanti persidirbimą ir nesuteikianti darbuotojams pakankamai laiko praleisti su šeima. Statistika rodo, kad Pietų Korėjos valdininkai dirba bent 1000 valandų per metus daugiau, nei jų kolegos kitose Rytų Azijos šalyse.

Iš pradžių kiekvieną trečią mėnesio trečiadienį vyriausybės pastatuose Seule pradėta išjungti šviesą 19:00. Pasirodžius pirmiesiems programos sėkmės požymiams (jie matuoti dekretinių atostogų skaičiumi), „šeimos diena“ paskelbti visi mėnesio trečiadieniai. Nuo 2018 metų valstybės tarnautojų kompiuteriai šalies sostinėje nustoja veikti 20:00.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai (1)