Portalas "New Scientist" išrikiavo stiprumo tvarka 10 pačių įspūdingiausių sprogimų, sukrėtusių Žemę per pastaruosius 4,5 mlrd. metų. Kai kurių kataklizmų pasikartojimo tikimybė maža, tačiau dalis šių grėsmių slypi pačios planetos gelmėse ir gali bet kada priminti mums apie savo galią.

10. Tunguskos meteoritas

1908 metų birželio 30 dieną, septintą valandą ryto Žemę sudrebino įspūdingas ir paslaptingas sprogimas. Jis įvyko Sibire, kelių kilometrų aukštyje virš Tunguskos upės. Sprogimo banga išguldė medžius 2000 kvadratinių kilometrų plote, ir išvertė iš kojų žmones, buvusius už dešimčių kilometrų.

Sprogimo stiprumas galėjo prilygti 15 megatonų trinitrotoluolo užtaiso sprogimui. Dabar manoma, kad jį sukėlė virš taigos sprogęs kelių dešimčių metrų skersmens meteoritas. Tiesa, kol kas paties meteorito nepavyko rasti, todėl kai kas tiki, kad tai galėjo būti netgi ufonautų kosminis laivas.

9. Caro bomba

Žmonės kartais irgi gali prilygti Tunguskos meteoritui. 1961 metų spalį Sovietų Sąjungoje virš archipelago Novaja Zemlia buvo susprogdinta vandenilinė bomba, pavadinta "Caro" vardu. Sprogimo sukeltas blyksnis buvo matomas už 1000 kilometrų. Namų langai išdužo net už 900 kilometrų, o sprogimo "grybas" pasiekė 64 kilometrų aukštį.

Iš pradžių buvo planuojama, kad bomba bus 100 megatonų galios, bet, siekiant išvengti pernelyg didelio radioaktyvaus debesies, jos galia sumažinta iki 57 megatonų. Šiaip ar taip, šis sprogimas vis tiek net keturis kartus pranoko Tunguskos meteorito galią.

8. Krakatau (Krakatoa) ugnikalnis

Nors Islandijos ugnikalnis į atmosferą paleido daug dūmų ir kietųjų dalelių, jo veikla nublanksta prieš XIX amžiaus įvykius. 1883 metais, vasaros pabaigoje vienoje vulkaninės kilmės saloje, tarp Javos ir Sumatros salų Indonezijoje, išsiveržė Krakatau ugnikalnis. Nugriaudėję keturi didžiuliai sprogimai rugpjūčio 27 dieną buvo girdimi už 4000 kilometrų. Žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, o netoliese atsidūrę jūreiviai apkurto. Po šių sprogimų Krakatau buvo sunaikintas, o vėliau toje vietoje susiformavo nauja sala.

Ugnikalnių išsiveržimas matuojamas balais nuo 0 iki 8. kiekvienas balas reiškia dešimteriopą galios padidėjimą. Krakatau pelnė 6 balus šioje skalėje. Tai reiškia, kad sprogimas (200 megatonų) buvo bent tris kartus galingesnis už "Caro" bombą.

7. Tambora kalnas

Indonezijoje gyvenantys žmonės patiria ekstremalių išbandymų. Būtent ten, tik kitoje - Sumbavos saloje įvyko dar vienas išsiveržimas, dešimt kartų pranokęs net patį Krakatau sprogimą. Rekordininkas pradėjo busti 1812 metais, o išsiveržė po trejų metų. Į atmosferą buvo išmesta labai daug pelenų ir dulkių, ir tai sukėlė pastebimą klimato atšalimą, kuris tęsėsi keletą mėnesių. Todėl 1816 metai buvo pavadinti „metais be vasaros".

6. Taupo ežeras

Taupo ežeras, tyvuliuojantis Naujojoje Zelandijoje, atsirado prieš 26,500 metų, sprogus didžiuliam ugnikalniui. Mokslininkai teigia, kad po šio sprogimo Šiaurinė sala buvo padengta net 200 metrų storio pelenų ir uolienų sluoksniu. Ežeras tyvuliuoja ugnikalnio kalderoje (krateryje).

Šis įvykis vadinamas Oruanui sprogimu. Tai pats naujausias 8 balų sprogimas, šimtą kartų galingesnis už Krakatau ugnikalnio išsiveržimą. Iš viso mūsų planetos istorijoje buvo 47 tokie megasprogimai. Beje, ugnikalnis nėra visai užgesęs. Nuotraukoje - Ruapehu kalno išsiveržimas 1996 metais.

5. Toba ežeras

Pereikime į aukštesnę, superugnikalnių kategoriją. Jie gali išmesti į atmosferą net iki 1000 kubinių kilometrų materijos. Gali būti, kad Oruanui buvo tokio mąsto, tačiau prieš 70 000 metų išsiveržęs Toba ugnikalnis Sumatroje jį gerokai pranoko. Jis išsviedė į orą 2800 kubinių kilometrų uolienų, dulkių ir pelenų. Po šio neįtikėtino sprogimo Toba krateryje irgi susiformavo ežeras. Manoma, kad būtent šis kataklizmas sukėlė rimtą grėsmę žmonijai, kuri tik per plauką neišnyko. Mat klimatas ne vieneriems metams stipriai atvėso, kai Saulę uždengė pelenų ir dulkių debesys.

4. Jeloustouno superugnikalnis

Visas Nacionalinis Jeloustouno (Yellowstone) parkas yra milžiniško ugnikalnio krateryje. Šis monstras periodiškai atbunda. Per pastaruosius kelis milijonus metų jis buvo atgijęs tris kartus. Po sprogimo, įvykusio prieš 2,1 mln. metų, susiformavo pats didžiausias krateris. Kiti du išsiveržimai įvyko prieš 1,3 milijonus ir 640 000 metų. Pirmojo ir trečiojo išsiveržimo metu pelenai padengė visą Šiaurės Amerikos žemyną. Mokslininkai mano, kad kažkada sulauksime ir naujo sprogimo.

3. La Garita

Tai gali būti pats didžiausias ugnikalnis Žemės istorijoje. Prieš maždaug 27 mln. metų vadinamasis La Garita išsiveržimas išmetė į atmosferą apie 5000 kubinių kilometrų uolienų, pelenų ir dulkių. Vulkaninių uolienų likučių dar ir dabar galima rasti dabartinėje Kolorado valstijoje JAV. Laimė, šiuo metu La Garita ugnikalnis jau nebeveikia.

2. Chicxulubo meteoritas

Pereikime į aukščiausią - kosminę sprogimų lygą. Čia vertėtų paminėti du įvykius, turėjusius lemtingos įtakos mūsų planetai ir jos gyvybei. Pirmasis iš jų - Meksikos Jukatano pusiasalyje, netoli dabartinio Chicxulubo miesto nukritęs dangaus kūnas. Maždaug dešimties kilometrų skersmens asteroidas prieš 65 mln. metų išmušė 180 kilometrų skersmens kraterį. Tai didžiausias per pastarąjį milijardą metų į Žemę nukritęs dangaus kūnas. Sprogimo galia prilygo 100 milijonų megatonų. Dabar beveik neabejojama, kad būtent šis asteroidas pražudė dinozaurus. Be abejo, toks sprogimas iš esmės pakeitė Žemės klimatą, pakėlęs dangus milžiniškus dulkių debesis.

1. Didysis susidūrimas

Pirmosios vietos neabejotinai nusipelnė lemtingas susidūrimas, įvykęs pačioje Žemės jaunystėje. Prieš maždaug 4,5 mlrd. metų, kai mūsų planeta buvo jauna, karšta ir nepatyrusi, su ja šonu susidūrė dešimt kartų mažesnė planeta, atskriejusi iš kosmoso platybių. Laimė, kad šis dangaus kūnas klajūnas, pavadintas Tėja, skriejo palyginti lėtai. Be to, ir pataikė į Žemę šonu. Antraip mūsų planetos galėjo ir nebelikti. Tačiau smūgis vis tiek buvo neįtikėtinai stiprus.

Tėjos geležinį branduolį besiformuojanti Žemė prarijo, o iš ištaškytos medžiagos susiformavo Mėnulis. Mokslininkai teigia, kad tai buvo nors ir drastiškas, bet labai laimingas atsitiktinumas. Be Mėnulio gyvybė Žemėje vargu ar būtų atsiradusi. Bent jau tokia, kaip dabar. Mėnulio ir Žemės grunto, uolienų tyrimai patvirtina šią hipotezę, nors kai kas ja dar nelinkęs patikėti.

Komentarai (13)