Štai kas paskatino Andromedoje formuoti naujas žvaigždes. Sužinosime, kiek išskirtinis yra Paukščių Takas ()
Kiekviena galaktika pradžioje susidėjo iš pirmykštės medžiagos – praktiškai vien vandenilio ir helio. Laikui bėgant atsirado kiti elementai, bet jų gausėjo nevienodai sparčiai. Gana gerai žinome, kaip vystosi sistemos cheminė sudėtis, jei joje žvaigždės formuojasi tolygiai arba visos susiformuoja per labai trumpą laiko tarpą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bendra tendencija tokia, kad pirmiausiai pagausėja vadinamųjų alfa elementų – tokių kaip anglis, deguonis ar kalcis – o vėliau ima gausėti geležies ir aplinkinių elementų. Nukrypimai nuo bendros tendencijos žymi žvaigždėdaros istorijos netolygumus – prigesimus bei žybsnius.
Matuodami žvaigždžių cheminę sudėtį, galime įvertinti galaktikos sudėtį tuo metu, kai konkreti žvaigždė formavosi, o turėdami daugelio žvaigždžių duomenis – nustatyti galaktikos cheminės raidos istoriją. Naujame tyrime tokia analizė pritaikyta Andromedos galaktikai.
Jos cheminė sudėtis analizuojama ne pirmą kartą, bet nauji Jameso Webbo teleskopo stebėjimai prideda labai svarbius duomenis – senų žvaigždžių, pasiekusių raudonųjų milžinių stadiją, spektrą.
Nagrinėdami šias žvaigždes bei planetinius ūkus – mažų žvaigždžių mirties metu nusimestus dujų sluoksnius – tyrėjai nustatė, kad bent jau centrinė galaktikos dalis žvaigždes formavo dviem etapais. Pirmasis etapas vyko seniai, prieš daugiau nei penkis milijardus metų, ir sukūrė maždaug 30 kiloparsekų spindulio diską. Vėliau, prieš 4–2,5 milijardo metų, centrinėje dalyje įvyko žvaigždėdaros žybsnis.
Greičiausiai jis nutiko todėl, kad Andromeda susiliejo su kita galaktika, kuri turėjo nemažai dujų. Sukrėtimas paskatino Andromedos dujas spaustis, vėsti ir formuoti naujas žvaigždes.
Prieš pustrečio milijardo metų žvaigždėdara sustiprėjo išorinėje disko dalyje – greičiausiai todėl, kad į ją prikrito pirmykščių tarpgalaktinių dujų. Tačiau šis sustiprėjimas nebuvo toks didelis, kaip centre. Apie susiliejimą prieš keletą milijardų metų įtarimų būta jau seniau – juos sukėlė žvaigždžių padėčių bei judėjimo stebėjimai.
Naujieji rezultatai patvirtina ankstesnę išvadą nepriklausomu metodu. Vis gerėjantys stebėjimų duomenys po truputį leis detaliai nagrinėti vis tolimesnių galaktikų augimo istorijas. Taip susidarysime vaizdą apie bendras tendencijas ir pasitaikančias išimtis, galėsime patobulinti skaitmeninius galaktikų evoliucijos modelius ir sužinosime, kiek įprastas ar išskirtinis yra Paukščių Takas.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
