Galvojimas apie Dievą nuramina tikinčiuosius ir sukelia stresą ateistams

Geriau nesiginčykim apie egzistuojančius/neegzistuojančius kavos puodelius, o pasižiūrėkime į straipsnį. Man pvz būtų labai įdomu sužinoti, kurios grupės testų rezultatai buvo geresni - tokie duomenys tikrai privalo būti prieinami po šio eksperimento ir keista, kad nepaminėti. Taip pat natūraliai norėtųsi išplėsti eksperimentą - pridėti 2 kontrolines grupes - tikinčiųjų ir ateistų, kuriems prieš tai nebuvo duota religinė medžiaga. Tada palyginti visų 4 grupių rezultatus. Tuomet eksperimentas būtų pilnas, nes dabar nagrinėjama tik streso lygis, bet ne rezultatas, kas testuose tikrai yra svarbiausia. Dar įdomiau būtų praplėsti eksperimentą ir palyginti ar tas dėsningumas galioja pvz jei duotum dievą neigiančią medžiagą - galbūt tuomet ateistai būtų ramesni, o religingieji panikuotų? Galbūt papildomas stresas yra natūralus, kai prieš jį žmogų erzini? Nežinau ką tiksliai norėjo parodyti tie mokslininkai, bet man panašu, kad eksperimentas yra truputį kryptingas, nes tikrai neįvertina daugelio svarbių (ir svarbiausia - lengvai įvertinamų) aspektų. Tikiuosi kas nors jį atliks profesionaliau ir pateiks daugiau info.

Dievas yra gėris, absoliutus gėris. Tai kažkas nesuprantamo, tai viena būtybė sukūrusi viską, kas dabar egzistuoja ir viską, ką mes dabar matome ir turime. Taip ..... (tai graži metafora, bet tai ir reikia suprasti kaip metaforą, o ne kaip "tikrą" tiesą. Pagal visus apibūdinimus, aš esu ateistas, nes netikiu jokiais vaiduokliais, velniais ir aišku pačiu Dievu. Netikiu, kad egzistuoja kažkas mistiško, kam reikia melstis. Galite mane kankinti, keikti, bet aš - netikiu. Netikiu nei pragaru, nei rojumi. Ir ką man dabar daryti ? Tai pradėkim nuo paties požiūrio. Tikintis visada pyksta, kai jam paprieštarauji sakydamas, kad Dievo nėra. Galiu pateikti net kelis pavyzdžius. Pvz. mano senelis. Už kelių mėnesių švęsime aštuoniasdešimtąjį jo gimtadienį, todėl, tai tikrai daug matęs ir patyręs žmogus. Jis tiki į Dievą aklai. Jis tiki ir į bažnyčią, ir į kunigą, kaip Dievo žodžio skleidėją. Pats senelis neturi Dievo išminties, o štai kunigas, ją tikrai turi, juk jis - kunigas. Jis žino ko Dievas nori iš žmonių, o tai pasako skaitydamas Dievo žodį iš biblijos. Skamba kaip patiklaus vaiko žodžiai apie mylimą senelį ? Pasakiau galbūt vaiko žodžiais, bet mintis lieka senelio. Neseniai jis manęs paklausė, ar aš meldžiuosi prieš eidamas į mokyklą. O jis meldėsi, meldėsi kievieną rytą ir pastebėjo, kad tada, kai nesimelsdavo, jį visada pakviesdavo atsakinėti. Jis melsdavosi nes bijodavo kunigo, kunigas buvo griežtas ir dažnai prašydavo jo sukalbėti potėrius. Jis nuo mažumės buvo verčiamas tikėti, todėl dabar jis tikrai stipriai tiki. Tad tokia ta istorija. Aš nors ir "ateistas" , bet gerbiu tikinčiuosius, kartais jiems pavydžiu, juk tada pačiam mąstyti tenka daug mažiau, o ir žmogus jaučiasi laimingesnis, juk atsakomybė tirkai sumažėja, galiausiai tavo likimą nuspręs "dievas". Seneliui niekada neprieštaravau ir neprieštarausiu, nes tai jį padarytų labai nelaimingu. "Kaip tai, mano mylimas anūkas netiki į Dievą ??? , achh.... kaip negerai." Aš krisčiau jo akyse iki "komunistų" lygio. Todėl pradėjus kalbėti šia tema visada nusuku į šalį. Štai mano brolis, jaunesnis už mane 3 metais. Jis perėmė mano požiūrį ir dažnai pradeda prieštarauti mano seneliams. Kai ginčo metu jiems pasibaigia visi argumentai, jie tiesiog siunčia jį pas kunigą. "Eik pas kunigą, jis tau viską paaiškins. Štai taip atrodo senoji, tikinčioji karta. Gretimame name gyvena senyva moteris, kaimynė. Jos klausa tokia prasta, kad radiją ji klauso visu garsu, o mišias per radiją transliuoja kiekvieną rytą, todėl vasaros atostogų metu man tenka vos ne kiekvieną rytą keltis su tomis maldomis. O jos daro gan keistą poveikį, jos man visiškai netrukdo, o net ramina. Patys krikščioniški papročiai yra tikrai nuostabūs. O ir bažnyčioje man, kaip ateistui tikrai nėra nuobodu. Kartais net įdomu stebėti visus tikrai "tikinčius" žmones. Geriau apsidairius galima pastebėti ir tokių kaip aš, "apsimetėlių". Sutinku, kad tikėjimas į Dievą atrodo absurdiškas, bet mes negalime keikti tikinčiųjų, ar jų pravardžiuti "kvailiais". Kiekvienas kažkuo tikime ir į kažką norime tikėti. Tas pats ateistas, netikintis į Dievą, galbūt aklai tiki, kad Jav nebuvo mėnulyje. O štai tikinti "namų šeimininkė" 2012 metais laukia atskrendančios Nibirų planetos, kurią jau išpranašavo "kažkokie Majai, visiškai nesusiję su jos dievu" Tas pats su tikinčiais, jei tiki, tai ir tikėk, Leisk rinktis kitam ir nespręsk už jį. Man juokinga, kai žmogus save laiko "tikinčiu" žmogumi, bet tada prakeikia visus "netinkinčius". Jis drąsiai ir su panieka sako, kai jūs degsite pragare, aš iš jūsų juoksiuosi sėdėdamas danguje. Pfff..... ar ta pagieža ir tas juokas neprieštarauja jo išpažįstamam Dievui ? Bet yra ir naujoji tikinčiųjų karta. Mokykloje su tuo teko susidurti. Tai mergina tikinti į Dievą. Jos tėvai tiki, todėl bažnyčioje jai tenka lankytis dažnai. Bet ji tiki ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja. Ji išpažysta krikščioniškas tiesas, bet man prisipažino, kad iš norėtų tapti dvasininke ir iš katalikybė pereiti į protestantų tikėjimą. Ji tiki Dievu, bet jos beveik neveikia klaidingos bažnyčios tiesos. Ji tiki, kad viską sukūrė "Dievas", bet ne bažnyčia. Jei norite tikėti, tai tikėkite šitaip. Manau manęs tas ateistiškas stresas neveikia, aš taip pat galiu įsivaizduoti Dievą, nors manęs tikėti jo egzistavimu tai neprivers. Tokia mano nuomonė.

As manyciau, kad tikintieji pyksta tuomet, kai netikinciuju laikomi kvaili, vien del to, kad tiki, o ne todel, kad netikintieji pasako, kad Dievo nera. Kad ir kaip ten butu, as labiau norejau nukrypti i filosofine tikejimo puse, o ne konkrecias realias problemas, apie kurias dauguma sneka ir per kurias dauguma supranta religijos ar tikejimo isdavas. Kadangi, asmeniskai neturiu poreikio kazko irodyti, ( ir apskritai manau sios sriteis irodinejimai yra trivialus abieju pusiu), savo pasisakyma sioje diskusijoje baigsiu sia pastraipa: As tikintysis. Toks mano poziuris yra todel, kad toks poziuris, salygotas unikalios mano gyvenimo patirties ir mastymo pobudzio, yra man asmeniskai naturaliai labiau priimtinas nei kitoks poziuris (pvz. ateistu). Nei vienas netikintysis nesugebes man irodyti, kad nera Dievo (kitaip sakant, kad as klystu) moksliniais argumentais, taip pat, kaip ir nesugebes joks tikintysis irodyti kad Dievasegzistuoja siais argumentais, nes tokiu tiesiog nera, ir mokslinio stiliaus diskusija apie tikejima yra tas pats, kas diskusija apie trimacius objektus egzistuojant dvimateje visatoje.

Norint kažkuo tikėti yra įprasta įrodyti kad kažkas egzistuoja, o ne priešingai. Todėl įrodinėjimas, kad kažko nėra neturi prasmės. Kaip tada tu žiūrėtum į žmogų kuris tiki, kad egzistuoja vilkolakiai, vampyrai, fėjos ir kiti pasakų personažai? Juk jų egzistavimas nepaneigtas, netgi yra šiokių tokių įrodymų, pvz. atkasti žmonių skeletai su gerokai ilgesniais iltiniais dantimis ir pan. Aš gerbiu žmones, kurie turi savas pažiūras, ir tikrai nepradedu jiems aiškinti kad jie klysta, tiesiog čia yra mokslų puslapis...

Tai jau, kad mokslų puslapis, vadinasi - religijai čia nėra vietos? Tai kam tada tie straipsniai apie religiją, kam tada čia diskutuot reikia? Vis viena visi laikysis savų pozicijų ir viskas P.S. Aš gal ir tikiu, kad gal kažkada ir egzistavo tokie padarai, kas žino, gal ir dabar egzistuoja (bet tikrai ne tvailaito tipo, veikiau kažkas panašiau į Džošo Vedono kūrybą), bet tai nieko nekeičia. Nei vienas sveiko proto žmogus neatsisakys savo pažiūrų

Kadangi uzdavei klausima - atsakysiu is pagarbos, kaip diskusijos dalyviui, taciau tikrai noriu baigti sia diskusija, todel prasyciau daugiau savo pasisakymuose ar reakcijose i mano mintis klausimu konkreciai man neadresuoti. Asmeniskai, as manau, kad tikejimas nereikalauja mokslinio irodymo, nes mokslinio irodymo reikalauja zinojimas. Mano asmeniniu poziuriu, objektyvios zinios reprezentuoja zinojima ir yra mokslo produktas, o tikejimo tiesos reprezentuoja tikejima ir yra religiju produktas, zinios ir tikejimo tiesos (kurios asmeniskai man yra Biblijos turinys) yra visiskai atskiros sritys, kurios nesikisa viena i kita, o jeigu kisasi, tai del netobulos vienos ar kitos srities "atstovu" veiklos. Asmeniskai, as manau kad mokslas savo egzistavimo esme negali priestarauti tikejimo tiesoms, nes mokslas egzistuoja musu suvokimo ribose, o Biblijos tekstai, raso apie dalykus, uz musu suvokimo ribu, o absoliuciai visu su religijom susijusiu problemu saltinis yra, netobulas zmogaus Biblijos (ir kitu religiniu literaturos saltiniu) tekstu interpretavimas bei ju naudojimas moraliskai blogiems tikslams (pvz kurstant religine nesantaika). Taigi, mokslinio irodymo nereikia, kalbant apie tikejima, tiksliau, jis neturi prasmes, nes negalima irodineti vienos srities argumentais kitos srities teiginius. Kas del pacio klausimu su tomis "mitinemis butybemis". As i zmones, kurie jomis tiki, reaguoju neutraliai. Man tai nekelia jokiu emociju ir manau, modernioje visuomeneje turetu visiem nekelti emociju, kas kuo tiki, kuomet tai nera moksliska sritis, tol, kol tikejimas ar religijos, neperziangia istatymu ir elementarios morales normu, bet jeigu ir perzengia, tai reiktu keltinti ne pacia relegija, o zmogaus netobuluma ar primityvuma. Kadangi sios butybes yra "antgamtines" tai as i jas ir ziuriu pro savo mastymo nemokslinias strukturas (katalikiska tikejima) ir: kai kuriomis tikiu, kai kuriomis ne, del kai kuriu neapsisprendes.

Pati krikščionybės idėja yra gėris. Nevok, nepaleistuvauk, gerbk savo tėvą ir motina ir t.t. Kaip kažkuriam filme ar net filmuke pasakė vienas peržonas: Kristus mokė mus mylėlti žmones, o ne juos žudyti, tačiau žmonės nesuprato jo mokymo(citata ne tokia, bet esme ta pati). Turbūt todėl žmonės krikštyja savo vaikus, moko juos būti gerais piliečiais. O kaip krikščionybės idėja buvo įgyvendinta tai žinom. Prisimenam dar istorija, kaip patys tapom krikščioniais. O dėl tikėjimo tai yra kiekvieno asmeninis reikalas. Aiškų dauguma čia besilankančių tiki į mokslą, kaip ir aš. Tačiau kokią teisę turim teisti tuos, kurie tiki Dievu ar kad marse gyvena žali žmogeliukai su dideliom akim? Mes pasikliaunam logika, jie pasikliauna tikėjimu. O ką gali žinoti, gal pabaigoje jie bus teisus, ne mes. Visada bus kažkas aukčiau už žmogų. Jei jūsų nieko nepamokė sekmadienio nakties audra ar saulės "cunamis" ir toliau tikite, kad žmogus yra aukščiausia esybė visatoj, tai taip ir liksit tuo kvailiu, kurį minėjo "Ar_as?". Galima netikėti, tačiau žeminti tuos, kurie tiki, yra labai žema.

"Pati krikščionybės idėja yra gėris. Nevok, nepaleistuvauk, gerbk savo tėvą ir motina ir t.t." viskas grindziama tuo, akd jei darysi priesingai - keliausi i pragara. sakyk savo vaikui "suneli, nezudyk to suniuko su kirviu, nes gali nusikirsti sau pirstuka - zudyk nuodais - mazesne tikimybe tau negryztamai susizeisti" tiesiog - durna. o protingas zmogus galvoja kad nera gerai vogt, nes kazkas dirbo, kad gautu visa tai... kaip taip gavosi, kad mes sugebam skraidyti, bet nesugebam pasakyti kur pasaka, o kur realybe. (mes - zmones).

Na, ir kokią tu čia nesąmonę ką tik pasakei? Ar bent pats supratai, ką norėjai pasakyti? Aš tai nelabai

Keistokai čia žmogus išsireiškė. Su pirmu teiginiu visiškai sutinku, bet tas pavyzdys su kirviu ir nuodais kažkoks "pasimetęs" atrodo. Ir šiaip, nuodais apsinuodyti galima ir pačiam, tad ........

religiniams tekstams?

As darau prielaida (tikiu), kad tobulas yra tik Dievas, t.y. tobulumas yra jo atributas, ar atributu apibendrinimas. As tikiu, kad Biblija, ir kiti sakykime "legitimus" religiniai literaturiniai saltiniai (pvz. koranas, tora) yra Dievo zodis (mokymas, mintys, teiginiai) uzrasyti zmogaus. Kaip Dievas uzrase tekstus per zmogu - atsakyti negaliu, nes nezinau, negaliu paaiskinti fizinio sio veiksmo mechanizmo, todel ir sakau, kad tikiu, bet as tikiu, kad tuose tekstuose, bent jau pradenese ju versijose, turinys buvo absouliuti tiesa, taciau norint ta tiesa suprasti, reikia tinkamai interpretuoti religinius tekstus. Sakydamas "netobulas interpretavimas" turiu omenyje eile ivykiu, kurie salygojo religiniu tikejimo tiesu iskraipyma. Tiek nesamoningu ir atsitiktiniu, pvz, vertimu klaidos, kazkokie atsitiktiniai subjektyvus tekstu "paredagavimai", semantikos klaidos ir taip pat piktybinius iskraipymus, "blogus mokymus" naudojamus zmoniu "valdymui", nesantaikos kurstymui ir pan. As manau, kad tinkamui biblijos teksto interpretavimui reikia nemazos erudicijos, Biblijos (ir kitu rastu) aiskinimui reikia buti susipazinus su tu laiku, kuomet jis buvo rasomas istoriniu kontekstu, su kalbu, kuriomis buvo parasyti originalai, ypatumais, simbolika ir daug kitu dalyku. Taip pat manau, kad net po tukstanmeciu trukdziu, dabartiniai Biblijos vertimai yra daugiau maziau islaike pacia ideja, tiesas. Biblija ir kt. saltiniai tai nera istorijos, fizikos, ar matematikos handbook'as. Jeigu joje rasoma 7 dienos, galbut musu samprotavimose tai yra 13 milijardu metu, galbut dar po, tarkim 50000m zmogaus suvokime laikas bus reiksmes netekusi samprata (absolete). Nezinau. Bet as tikiu, kad fundamentalios Biblijos tiesos, kurias Dievas norejo mums teikti yra transendentines, jos teisingos dabar, bus teisingos ir po, tarkim 50000m, tiesiog bus kitaip interpretuojamos (galbut, teisingiau interpretuojamos, negu, dabar). Taigi apibendrinant savo kaip tikinciojo nuomuone, tobulas tik Dievas, jo zodis teisingas, taciau musu interpretacija gali buti klaidinga. Jeigu kas nors turite dar klausimu konkreciai man, diskutuoti kviesiu per PM. Tai mokslo ir technologiju puslapis, todel i viesai uzduota klausima atsakau viesai, taciau nemanau, kad cia vieta diskutuoti apie tikejima.

O kodėl gi ne? Tekstas (nesvarbu koks) yra informacijos perdavimo priemonė. Žmogus ar žmonių grupė A parašė tekstą B, kad perduotų informaciją žmonių grupei C. Jei teksto interpretacija sutampa su pradine idėja, kuri buvo bandyta perduoti rašomu tekstu, vadinasi interpretacija yra tobula. Žinoma, interpretacijos tobulumą patikrinti galetų tik pats autorius, todėl šiuo atveju tai nelabai priimtina. O kalbant apie tikėjimą versus ateizmą, tai mano nuomonė tokia: Tikriausiai esminis klausimas būtų ką gero padarė ateizmas, ir ką gero padarė tikėjimas (bažnyčia, krikščionybė, nesvarbu kas): Mano manymu tikėjimas senovėje buvo reikalingas, kad pamokytu žmones gerai elgtis. Manau, kad kiekvienam aišku, jog taika yra geriau už karą ir kad altruizmas yra geriau už egoizmą. Jei nebūtų biblijos, nebūtų Dievo, tai galvojate, senovės žmogus gerai elgtųsi? Ankščiau nebuvo nei "normalios" policijos, nei nusikaltimų tyrimo sistemų, todėl nuo daugumos "blogų darbų" buvo galima pabėgti. Tačiau kiekvieno "nedorėlio" už kampo laukdavo Dievas ir tai gal būt įvedė kažkiek tvarkos. Antra tikėjimo egzistavimo priežastis tikriausiai yra streso kontrolė. Atsitikus kokiai nelaimei, daugumą žmonių atsigręžia į tikėjimą, nes tą "perteklinį" stresą žmogaus smegenims reikia kažkur padėti. Mes neesame kompiuteriai, čia nėra "delete" mygtuko, kuris galėtu staigiai tą stresą išjungti. Todėl yra visiškai nesvarbu ar yra Dievas, ar nėra. Faktas, kad tikėjimas gali tikrai sumažinti stresą. Jei nebūtų tikėjimo, tai kokia išeitis beliktų? Butelis degtinės? Šuolis nuo 5 aukšto? Gaila, bet šias dvi alternatyvas yra pasirinkę ir taip per daug lietuvių. O grįžtant prie ateizmo, tai klausimas išlieka tas pats: ką gero yra nuveikęs ateizmas ir kodėl reikėtų rinktis ateizmą vietoj kokio nors kito tikėjimo? Jokio priimtino atsakymo į šį klausimą dar neesu girdėjęs.

puikus straipsnis! deja ateistu bazniciai matau jis nepatinka

Ačiū Patriotui už atsakymą. Sutinku su juo, kad tokioms diskusijoms yra tinkamesnių vietų, bet visgi pakomentuosiu tux_mark_5 (nu ir nick'as...) post'ą: Greičiausiai ir neišgirsi, nes pats klausimas yra neteisingas. Iš karto susidaroma nuomonė, kad ateizmas yra tam tikra religija kuri yra alternatyva kitoms religijoms. Taip nėra.

Paskaičiau originalų straipsnį: Kaip aš supratau, tai čia nesakoma kaip ateistams reikėtų elgtis, o kad galbūt (ir kodėl tyrimas to neišsiaiškino?) ateistų rezultatai būtų geresni (omenyje turint stresą) jei jie prieš spręsdami sudėtingą testą būtų skaitę tekstus kurie neprieštarautų jų pasaulėžiūrai.

Jei manai, kad klausimas nėra teisingas, reiškia nesupratai, ką aš norėjau juo pasakyti. Klausimo esmė - parodyti, kad religija nėra kažkoks "senų bobučių kultas" ar kažkas panašaus, nes skaitant komentarus gali susidaryti toks įvaizdis. Religija jau yra tūkstančius metų ir jos išlikimas iki šių dienų matyt turi ir kitų priežasčių negu "mane privertė poterius kas vakarą kalbėt"

George Carlin yra pateikias labai svarių argumentų prieš religiją http://www.youtube.com/watch?v=y_s73rBBJcc Aš esu agnostikas, nesu tikras ar yra Dievas ar jo nėra. Religija netikiu. Negaliu paneigti kad kažkas "aukštesnio" egzistuoja ir patvirtinti, kad nieko nėra...

Na, aš bent Dievu netikiu, nors esu katalikas ar krikščionis(nežinau skirtumo, kadangi nesigilinu į tai). Apskritai netikiu tokiomis nesąmonėmis , jog Dievas sukūrė žemę ar panašiai. Tai tiesiog absurdas.

Joke: "Po keliasdešimt metų miršti ir patenki į požemių karalystę, kurioje keltininkas atplaukia su aptriušusiu laiveliu ir laukia kol susimokėsi išpirką, kad galėtum keliauti toliau. O tu neturi jokių monetų, todėl lieki sėdėti ant uolos krašto ir galvoji: "Velnias, ir kodėl netikėjau jokiais dievais?"