Mokslininkai: kadaise pusę Europos dengė savanos, kuriose ganėsi drambliai ()
Mėgstama sakyti, kad kažkada dalis Europos buvo apaugusi tokiais tankiais ir nepertraukiamais miškais, kad voverė būtų galėjusi įveikti visą salos ilgį, nė karto nepalietusi žemės. Tačiau senovinių žiedadulkių tyrimai rodo, kad natūrali Europos miškų situacija buvo kur kas įvairesnė: čia buvo daug pievų ir šviesių miškų, taip pat tamsių, tankių miškų, kaip ir populiariame įsivaizdavime.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Vidutiniškai kiekvienoje mūsų nagrinėtoje vietoje daugiau nei pusę augmenijos sudarė atviri arba šviesūs miškai. Įsivaizduokite savotišką savanos kraštovaizdį“, – sako Elena Pearce iš Orhuso universiteto Danijoje.
Jos teigimu, tai tikriausiai lėmė megafauna, įskaitant tiesiailčius dramblius ir raganosius – nes jie, ėsdami ir trypdami jaunus medelius, slopino augmeniją.
Beveik visuose ligšioliniuose tyrimuose buvo nagrinėjamas maždaug 10 000 metų laikotarpis nuo paskutinio ledynmečio. Tuo metu žmonės jau buvo dominuojantis kraštovaizdžio formavimo veiksnys. Todėl E. Pearce ir jos kolegos pažvelgė gerokai toliau – į ankstesnį tarpledyninį laikotarpį maždaug prieš 115 000–130 000 metų.
Mokslininkų komanda išanalizavo beveik 100 to meto žiedadulkių mėginių iš visos Europos – nuo Arkties iki Viduržemio jūros. Ežerų nuosėdose išlikusios žiedadulkės parodo, kokie augalai augo toje vietovėje, tačiau jos gali pateikti klaidingą vaizdą apie buvusią augmeniją – nes medžiai paprastai išskiria kur kas daugiau žiedadulkių nei žolynai.
E. Pearce ir jos kolegos naudojo kitų mokslininkų grupių sukurtą kompiuterinį modelį, kuriame siekiant nuspėti augmenijos dangą atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip skirtingų rūšių žiedadulkių kiekius. Šis modelis buvo patikrintas naudojant šiuolaikinius žiedadulkių mėginius.
Tyrėjų komanda nustatė, kad praeities augalija labai skyrėsi tiek geografinėje teritorijoje, tiek laikui bėgant. Mokslininkai nustatė, kad šio kintamumo negalima paaiškinti klimato veiksniais. Taip pat jo iš esmės nelėmė gaisrai – nes tuo metu gaisrų buvo kur kas mažiau nei po šiuolaikinių žmonių atvykimo.
Todėl labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra megafauna, sako E. Pearce – nors jos komanda negalėjo tiesiogiai patikrinti šios idėjos.
„Manau, kad megafauna yra pagrindinis veiksnys“, – sako mokslininkė.
E. Pearce sako, kad iškastiniai įrodymai apie žinduolius, gyvenusius Europoje prieš atvykstant žmonėms, jau seniai rodo atviresnį kraštovaizdį. Tačiau, remiantis medžių žiedadulkių gausa, buvo laikomasi ortodoksinio požiūrio, kad tai daugiausia buvo uždari miškai. Jos tyrimas pirmą kartą išsprendžia šį akivaizdų neatitikimą tarp žiedadulkių ir faunos duomenų.
Ji mano, kad gamtosaugininkai turėtų siekti atkurti procesus, kurie sukūrė šį praeities kraštovaizdį – o ne bandyti atkurti patį kraštovaizdį. Pavyzdžiui, tokie gyvūnai, kaip šernai, kurie rausia žemę, padeda išvengti tokių rūšių, kaip dilgėlės, dominavimo.
„Jie iš esmės yra tiesiog „netvarkingi“, o visa ši netvarka sukuria puikias buveines, kuriose gali klestėti įvairūs gyvūnai“, – sako E. Pearce.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „New Scientist“.
