Šviežios naujienos atgaivino jau gerokai įgrisusį politologų ginčą apie dabartinio Rusijos politinio režimo esmę: jis totalitarinis ar „tiktai“ autoritarinis?

Už 2008 metais Jaroslavlio srityje su gauja nužudžiusio keturias merginas ir valgiusio jų kūno dalis nuteistam satanistui-kanibalui Nikolajui Ogoliabkai Putino* suteikta malonė, sukėlė ne tik kritiškai nusiteikusios publikos pasipiktinimo bangą, bet netgi kai kuriems putiniško elito atstovams. Jie, tiesa, apsiribojo vien pasiūlymais patikslinti malonės suteikimo kriterijus, na, bet vis viena.

Man šis pasipiktinimas nelabai suprantamas. Kas gi tokio ekstraordinaraus nutiko? Žmogėdriškas režimas suteikė malonę žmogėdrai. Tikriausiai tam, kad neliktų nė šešėlio abejonės, kad sąvoka „žmogėdriškas“ šio režimo atžvilgiu — ne metafora, o fakto konstatavimas, vos po kelių dienų Putinas malonę suteikė dar vienam kanibalui. Taip sakoma, kad jau užtikrintai. Šį kartą kanibalas buvo iš Sachalino.

Tad, pasikartosiu, nieko keisto nenutiko. Štai jei Putinas pradėtų demonstruoti gailestingumo ir humanizmo stebuklus, tada, taip, nuneštų stogą, kiltų pasimetimas — ne juokai gi! — nesuderinamo suderinimas. O taip — viskas logiška, organiška ir nuoseklu.

Tuo tarpu malonės žmogėdroms suteikimas atgaivino jau gerokai įgrisusį politologų ginčą apie dabartinio Rusijos politinio režimo esmę: jis totalitarinis ar „tiktai“ autoritarinis?

Jei klaustumėte manęs, tai pati dilema beprasmė. Gryna scholastika.

Tarkime, Hitlerio laikų vokiškas nacizmas (nekalbant jau apie Musolinio laikų fašizmą Italijoje), lyginant su Stalino Sovietų Sąjunga, buvo veikiau autoritarinis, nei totalitarinis.

Dauguma politologų, sociologų ir istorikų sutaria, kad autoritarinį režimą nuo totalitarinio skiria tai, kad pirmuoju atveju valstybė nors ir yra politinė diktatūra, tačiau neapima visų visuomenės sferų, palikdama kai kuriose — ekonomikoje, kultūroje ir netgi visuomeniniame gyvenime — tam tikras nišas asmenybei.

Pavyzdžiui, nacionalsocialistinėje Vokietijoje valstiečiai buvo laisvi. Stalinistinėje SSRS po 1929 metų „kolektyvizacijos“, absoliučią daugumą Sovietų Sąjungos gyventojų sudarę valstiečiai, tapo baudžiauninkais, neteko pasų, teisės pasirinkti gyvenamąją vietą ir teisės laisvai judėti netgi rajono ribose, nekalbant jau apie judėjimą po šalį. Norint tiesiog nuvykti į gretimą miestą apsipirkti, jie privalėdavo gauti rašytinį kolūkio pirmininko leidimą.

Esant autoritarizmui, žiniasklaidoje ir netgi politikoje gali likti pliuralizmo elementai. Hitlerinėje Vokietijoje iki 1943 metų ėjo Goebbelso propagandos ministerijai nepavaldus laikraštis „Frankfurter Zeitung“, leidęs sau saikingai kritikuoti nacistinį režimą. Gi SSRS iki pat devintojo dešimtmečio galo apie nepriklausomą nuo valdžios spaudą nebuvo nė užuominos.

Po II Pasaulinio karo Hitlerio režimas tradiciškai laikomas totalitariniu, tačiau, kalbant nuoširdžiai, tenka pripažinti, kad jam ši kategorija paskirta, vadovaujantis veikiau politiniais, o ne politologiniais kriterijais. Visų pirma, todėl, kad Vokietija buvo pralaimėjusi šalis agresorė, antra — dėl etninio žudų ir čigonų genocido. Trečia, dėl grobikiškų karų pradėjimo.

Dar pastebėsime, kad XX amžiaus pradžios Osmanų imperiją, kur įvyko pirmasis naujausių laikų etninis genocidas, prie totalitarinių valstybių niekas nepriskiria. Prie autoritarinių — taip. Prie totalitarinių — ne. Ir ką? Tai kaip nors pateisina Osmanų imperijos vadovus dėl armėnų, graikų ir asirų genocido XX amžiaus pradžioje?

Hitlerinis režimas periodiškai sau leisdavo netgi kažką panašaus į politines laisves. Taip 1940 metais prancūzai studentai nacistų okupuotame Paryžiuje surengė demonstraciją prieš okupaciją. Vokiečiai jos neišvaikė. 1944 metais Berlyne vyko valdžios leisti vokiečių moterų, reikalaujančių iš lagerių grąžinti jų vyrus žydus, piketai. Šių piketų irgi nevaikė. Tuo tarpu SSRS netgi santykinai vegetariškais Chruščiovo ir Brežnevo metais, nekalbant jau apie stalinizmo laikus, ką nors panašaus įsivaizduoti buvo neįmanoma.

Totalitarizmo teorijoje visos visuomeninio, kultūrinio, ekonominio ir politinio gyvenimo sritys pavaldžios valstybės interesams. Tuo tarpu pati valstybė, tiksliai pagal absoliutaus Prancūzijos monarcho Louis XIV Le Roi Soleil formulę („Valstybė — tai aš“), tampa vyriausiojo valdovo ir siauro jo aplinkos žmonių rato nuosavybe ir instrumentu.

Totalitarinėje visuomenėje valstybei (tai yra, jos valdovui ir kuopelei artimiausiųjų) suteikiama sakralinė prasmė. Šios valstybės nevalia kritikuoti, savo siekius ir užduotis ji nustato pati ir jie a priori yra išmintingi ir toliaregiški.

Nemažai šiuolaikinių politologų ir sociologų, besistengiančių paaiškinti dabartinės Rusijos valstybės esmę, neretai klajoja tarp trijų pušų — demokratija, autoritarizmas, totalitarizmas. Norėdami iš tokio „miško“ kaip nors išeiti, jie, kaip skęstantieji šiaudo, griebiasi žodžio „ideologija“. Girdi, išskirtinis totalitarizmo bruožas yra visiems šalies piliečiams privaloma ideologija. Yra ideologija — sistema totalitarinė. Nėra ideologijos? Atleiskit! Tai „tėra“ autoritarizmas. Atitinkamai, jei jau RF Konstitucijoje vieninga ir visiems privaloma ideologija vis dar nominaliai draudžiama, vadinasi — iškvepiame — dabartinė putiniška Rusija — ne beviltiška!

Tiesa, yra mažiausiai trys prieštaravimai.

Pirmiausia, dar ne putiniškojo režimo vakaras. Panorės Putinas eilinį kartą Konstituciją pareguliuoti — pareguliuos, menka bėda! Tiesiog dabar Kremliuje mano, kad atvirai įrašyti vieningą valstybinę ideologiją į Konstituciją ne tik nebūtina, bet ir kenksminga. Nes, kol RF Konstitucijoje jos nėra, Putino gerbėjai užsienyje, kur jų netrūksta tiek tarp tenykščių dešiniųjų, tiek ir tarp kairiųjų, gali besti jo priešininkams į akis formaliai veikiantį Pagrindinio įstatymo 13 straipsnio 2 punktą (ideologinė įvairovė). Ir jei būtinos ideologijos nėra, vadinasi režimas ne toks blogas, kaip šie šaukia.

Antra, šiuolaikinėje Rusijoje privaloma ideologija jau yra. Tai įprastas kraštutinis dešinysis konservatizmas su visais būtinais atributais — tradicinėmis vertybėmis, nacionalizmu ir didžiavalstybinu šovinizmu, oficialiai vadinamu „valstybiškumu“ ir realiu antikomunizmu. Beje, stalinistinis komunizmas su socializmu į šią oficialią ideologiją keisčiausiu būdu irgi įpintas. Tiesa, grynai simbolikos lygiu — Stalino himno muzika, raudona Rusijos armijos vėliavos spalva, ritualiniu Pergalės Didžiajame Tėvynės kare garbinimu.

Čia, beje, irgi nieko unikalaus nėra. Jei nemindžiukuotume dirbtinėje „autoritarizmo-totalitarizmo“ dichotomijoje, o putinistinės Rusijos charakterizavimui pasitelktume tikslesnį „fašizmo“ terminą, daug kas stotų į vietas. Nes nepakeičiamas fašizmo atributas, be politinės diktatūros, nacionalinio lyderio vienvaldystės, (de facto) vienpartinės sistemos, ksenofobijos ir tradicionalizmo, yra populizmas ir eklektika. Dėl to fašistinėje ideologijoje ir politinėje praktikoje dera daug visiškai vidujai prieštaringų dalykų.

Prisiminkime, kaip Putinas viename pasisakyme vadina save tikru rusų nacionalistu, kitame kalba apie unikalų rusų tautos „genomą“, neva suteikiantį pranašumą prieš kitas tautas (čia gryniausia nacionalinio pranašumo teorija!). A trečia, nemirktelėdamas tvirtina, kad rusams būdingas internacionalizmas.

Nagrinėjama Putino sąmokslo teorija apie genetinį ginklą, biolaboratorijas ir kovinius uodus
https://www.youtube.com/watch?v=SmCLN_0HV-A

Panašiai eklektiška buvo ir vokiškojo nacionalsocializmo politika. Pavyzdžiui, iš vienos pusės, Hitleris skelbė arijų rasės grynumą, o iš kitos, kai tai jam būdavo naudinga politiškai, vadino japonus „Azijos arijų rase“.

Šiame fone sovietinio himno melodija ir raudona Rusijos armijos vėliava „buržujiškoje“ (to paties Putino išsireiškimas) Rusijoje atrodo visiškai organiškai.

Na, ir trečia. Net jei nuspręsime, kad putiniškoje RF „tik“ autoritarizmas, ar tai ką nors pakeis? Gi mes neteisiname Holokausto ir kitų Hitlerio žvėriškumų, remdamiesi vien tuo, kad XX amžiaus Vokietijoje ketvirtojo-penktojo dešimtmečio režimas buvo veikiau autoritarinis, nei totalitarinis? Milijonams šio režimo aukų dėl to buvo lengviau?

Lygiai taip nėra jokio pateisinimo Putino režimui. Šimtams tūkstančių jo aukų, taip pat ir žuvusių jo pradėtame kare, nuo to, kad pavadinsime šį režimą „autoritariniu“, lengviau nepasidarys.

Aleksandr Želenin
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.