Filosofė Havi Carel apie tai, kas slypi už mirties baimės ir kodėl kartais taip sunku gyventi savo gyvenimą.

Mirtis — vienas iš labiausiai praeities ir dabarties filosofus dominančių reiškinių. Žinome, kad žmogaus gyvenimas yra baigtinis, tai reiškia, mūsų laikas griežtai apribotas. Mokslas tiria, kaip žinojimas apie mirtį veikia žmogaus gyvenimą.

XXI amžius su jo technologijomis ir digital sferos galimybėmis verčia mus kelti daugybę klausimų, kas iš viso yra mirtis. Mūsų laikais bioetikos sferoje vyksta itin įdomi diskusija apie tai, kokie yra mirties kriterijai. Anksčiau viskas buvo paprasta: žmogus nebekvėpuoja, jo širdis neplaka — vadinasi, žmogus miręs.

Tačiau dabar technologijomis galima palaikyti komos ištikto ar esančio nuolatinėje vegetatyvinėje būsenoje žmogaus gyvenimą. Jie kvėpuoja, tačiau jų sąmonė nebefunkcionuoja taip, kaip tai vyksta su sveikais žmonėmis. Ar jei gyvi? Tai vienas iš aktualiausių mūsų laikų klausimų.

Vertinant šiuos svarstymus filosofijos požiūriu, galima prisiminti, kad Martinas Heideggeris ir kiti fenomenologijos tradicijos besilaikantys filosofai, yra įsitikinę: mirtis ištinka tuo momentu, kai žmogus nebegali gauti naujos patirties ir naujų išgyvenimų, — netgi jei buvusių empirinių žmogaus potyrių pėdsakai toliau gyvena skaitmeniniu formatu.

Man atrodo, kad mirtis — sąmonės veikimo nutrūkimas, net jeigu žmogaus kūnas tebefunkcionuoja.

Kadangi egzistuoja mirtis, mūsų gyvenime yra prioritetai. Visko pasaulyje perdaryti mes negalime, tad tenka rinktis. Daugumos žmonių užduočių sąraše veikiausiai yra užduotys, kurias galima spėti atlikti per gyvenimą. Antraip pasirinkimas gali pasirodyti esantis beprasmiu. Ir žmonės tai atlieka intuityviai.

Savo baigtinumo suvokimas susijęs ir su „vertybės“ samprata. Savo esė „On Transience“ Freudas rašė, kad kieno nors vertingumo suvokimas kyla tada, kai suprantame, kad tas kažkas nėra amžina. Savo darbe jis aprašė žiedą, kuris gražus dėl to, kad žydi vos vieną naktį. Kuo stipriau suvokiame savo gyvenimo baigtinumą, tuo vertingesni mums tam tikri dalykai atrodo.

Filosofai tvirtina, kad aplinkinių baigtinumą suvokiame daug paprasčiau, nei savo pačių mirtingumą. Mes suprantame jį racionaliu lygiu, tačiau ne jusliniu. Heideggeris tai aiškina tuo, kad žmonėms būdinga galvoti apie mirtį būsimuoju laiku: „Tai įvyks, kai būsiu labai senas. Tačiau dabar aš jaunas, tad nerimauti nėra ko“. Filosofas šį reiškinį vadina „nepatikimumu“. Jis leidžia užsiimti kasdieniais reikalais ir nemąstyti, kad amžino gyvenimo nėra, o esamu momentu savo veiksmų ir sprendimų suvokti neįmanoma. Filosofo požiūriu, norint tai atlikti, būtina pasiekti būties „tikrumą“, tai yra, suvokti pradinę savo egzistavimo beprasmybę ir pripažinti mirtį per juslinę patirtį, pavyzdžiui nerimą ar ilgesį. 1927 metų knygoje „Being And Time“ jis tvirtina, kad mes kaip esybės nenumaldomai judame link savo mirties, nepriklausomai nuo to, pripažįstame tai ar ne.

Epikūras manė, kad mintis apie mirtį iš viso reikia atidėti. Jam gyvenimas ir mirtis — dvi visiškai skirtingos, nepalyginamos sąvokos. Laiške savo draugui jis aiškino, kad, tada, kai žmogus gyvas, mirtis neegzistuoja, nes būdamas gyvas, jis negali jos išgyventi. O kuomet žmogus jau miręs, tai nerimauti dėl to nebėra kam. Taip gyvenimas ir mirtis, jo požiūriu, niekaip nėra susiję. Iš tiesų šioje pozicijoje yra šioks toks gudravimas. Arba galima šį atsakymą pavadinti nepilnu. Juk iš tiesų daugelis žmonių nerimauja dėl dalykų, kurie susiję su mirtimi, o ne dėl pačios mirties. Pavyzdžiui, jie bijo nepagydomai susirgti ar patirti traumą. Jie bijo įvykių, galinčių lemti jų neveiksnumą. Jie bijo patekti į avariją ar būti suėsti krokodilo. Tad, mirties baimėje yra ir kitos baimės: traumų ir ligų baimė, kūniškumo pažeidimo ir grėsmės gyvybei baimė.

Man atrodo, kad ateityje žmonės vis labiau vertins sąžiningumą. O filosofijos praktikos padės žmonėms išmokti nugyventi savo gyvenimą, užsiimant tuo, kas jiems patinka. Bendrai, jie taps „tikresni“, kaip rašė Heideggeris. O išsilavinimas taps šių pokyčių raštu.

Havi Carel
postnauka.org

Komentarai ()