Paulius Garbaravičius. Naujųjų laikų staigmena – E621

Zhiuriu technologijos pradeda darytis supermamu ir grinevichiutes lygio - nusivyliau, kazhkaip atrodo, kad puslapis dedikuotas moklo naujienoms tures nors shiokius tokius straipsniu moderavimo standartus, bet kuo toliau, tuo labaiu jis virsta psiaudomokslo ir baimiu ruporu: straipsniai apie akupunktura, parengti pagal sharlatanu 'netradicines medicinos' centru piarus, apie rastas nojaus arkas, ir apie piktaji nuoda msg - vietoj to, kad inesht bent kruopele shviesos i isiliepsnojusia maisto priedu paranoja, tai ne, dar labiau i lankas nueita... Na ka, telieka sulaukti dar vieno autoriaus rashinio, kaip mikrobangines kelia vezhi, o aluje yra moterishku hormonu ir tada jau galima drasiai paemus ir rankas virgules ieshkot aplink technologiju serverius siauchianchiu piktuju dvasiu...

, kas ir kaip. Jei nepastebėjai, užklysta įvairių temų ir įvairių žmonių: bandančius klausti ir suprasti paprastai stengiamės apšviesti savo kompetencijos ribose. Aklatikius sumalam tiek, kad protaujančiam žmogui turėtų iškart tapti aišku. Kas iš to, kad visos naujienos būtų "sausi" pranešimai apie naujai atrastą egzoplanetą? Grupelė pasikėlusių "tiksliukų" džiaugtųsi, bet keliai kitiems būtų užkirsti. Besidomintis jaunimas neturėtų kur paklausti "kvailų" klausimų (kodėl ieškome vandens, jei ten gali būti skysto metano); turintys abejonių dėl pseudomokslo eitų būtent į pseudomokslinius portalus; mes, besidedantys kažką bežiną, neturėtume kaip patikrinti savo žinių pagrindų (kas iš to, kad žinau Fourier transformacijas, bet nebepamenu sin ir cos sąryšio)...

Kas per daug, tas nesveika. Faktai, faktais, bet ant savo kailio išbandžiau. Pradėjau rinktis kas ant etikečių parašyta ir, kad mažiau 621 su "giminėm". Tiesa tenka paslankiot palei lentynas, kol randu, bet nekeičiant maitinimosi įpročių bei gyvenimo būdo kažkur dingo beveik 8 kg nuosavo svorio, o ir pastovus alkio jausmas prašapo. Seniau reikdavo jį pakontroliuot, o dabar ramu. Kas dėl trąšų, tai kas nesuvalgyta keliauja į kompostuką, o paskui prie progos daržan. Chemijai pinigų pasitaupo, o ridikėliai ir bulvės atrodo padoriau. Pilnai pritariu.

Terminuose nesusišnekam. Tradicine žemdirbyste vadina dabartinį žemės ūkį. Tai kas pavadinta ekologine žemdirbyste realiai irgi tas pats tik su gražesne etikete. Bet yra toks reiškinys kaip permakultūra. Rekomenduočiau tuo pasidomėti. Tai pakankamai dar nauja ir dar daug tik kūrimo stadijoje. Bet toks kelias manau yra žmogaus išlikimo ateitis. Dabar turim dvi ekologijas. Tai kas iš tiesų yra ekologija, ir tą falšyvą madą bei prekę. Iliuziją. Ir kai žmonės sako "ekologiškas", bent aš, nelabai suprantu ką jie turi omeny. Pavyzdžiui nei kiek netikiu kompaktinių lempučių ekologija, kai pas mus visiškai nesutvarkytas jų utilizavimas.

O teisybės dėlei, tai žmonės per visą savo istoriją ieškojo būdų tiek maistą išlaikyti kuo ilgiau, tiek maskuoti jo pašvinkusį aromatą. Badauti žmonės šiaip jau nelabai mėgsta. Jei ne būtinybė užmaskuoti pabuvusios mėsos kvapus, tai šiandien neturėtumėm tiek įvairiausių padažų, prieskonių. Realiai piktina prekybininkų apgavystės. Noras po melu prastumti š. O ne tai, kad maistą reikia konservuoti ar jo skonį gerinti.

Maždaug prieš 30 metų, pasiskaitęs rusiškame žurnale" Chimija i žizn", apie natrio gliutomatą, (tada apie neigiamas savybes dar nerašė, tik kaip apie skonio stipriklį, plačiai naudojamą Japonijoje), nutariau pasigaminti truputį pats sau. Tada vaistinėse parduodavo, kaip vaistą gliutamininę rūgštį, gal kaip maisto papildą. Nusipirkau, nuskutau mėlyną glazūrą, ir ištirpinau vandenyje. Po to į tirpalą po truputį bėriau geriamą sodą, kol nustojo putoti. Tirpalą išgarinau, gavau gelsvokus kristalus, neblogo skonio.