Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius-emeritas, 9 knygų apie sapnus ir sąmonę autorius, iškilus vadinamojo REM miego tyrinėtojas Džėjus Alanas Hobsonas (J. Allan Hobson), pristatydamas naujausią savo knygą „Dream Life: An Experimental Memoir“ („Sapnų gyvenimas: eksperimentiniai memuarai“), pasakoja ne tik apie esminius savo sapnų teorijos postulatus, bet ir apie gyvenimo metu įvykusius mokslinės-paradigiminės orientacijos pokyčius, atvedusius prie išvados, jog psichoanalizės pradininko Zigmundo Froido (Sigmund Freud) darbai yra ne mokslas, o paikystės. Įžūlu? Knygos autorių kalbina Newscientist.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
NewScientist (NS): Kodėl „eksperimentiniai memuarai“?
J. A. Hobsonas (J. A. H.):
Maniau, jog bus įdomu aprėpti tiek mano gyvenimo autobiografines detales, tiek biologinį fenomeną, kurį aš tyrinėjau. Norėjau pabrėžti abiejų šių dalykų svarbą.
NS: Kas postuluojama jūsų sapnų teorijoje apie protosąmonę?
J. A. H.:
2008-aisiais, ruošdamasis paskaitai, staiga supratau, jog sapnavimą laikau pasąmoningu psichiniu procesu ir kad tokia traktuotė – klaidinga. Z. Froido idėjos apie sapnavimą kaip apie būdraujant sukauptos patirties vedinį išsižadėjau tada, kai supratau, kas sapnavimas yra iš tiesų. O iš tiesų tai yra būsimos būdravimo patirties prognozė, pranašavimas, o ne vedinys, ne pasekmė.
REM miegas savo esme yra apriorinis būdravimui, t. y., jis vyksta prieš būdravimą, iki būdravimo, yra savotiška prenatalinė, arba, grubiau tariant, embrioninė būdravimo stadija. Dabar manęs nė už ką nebeįtikintumėte, jog miegodami mes stengiamės išsivaduoti iš infantilių troškimų ar siekiame juos patenkinti, o miegas – savotiškas apsauginis vožtuvas, pro kurį nuleidžiamas tokių troškimų garas. Noriu pasakyti, jog sapnavimas pasižymi ir tam tikra raidos funkcija. Sapnavimas yra reiškinys, evoliucijoje susiformavęs sąlyginai vėlai: jei smegenyse nebūtų tarpinių smegenų gumburo ar smegenų žievės, nepatirtume REM miego, nepaisant fakto, jog šis fenomeną (REM miegą) sukuria smegenų ląstelės.
REM miegą kontroliuoja tos smegenų sritys, kurios sąlygoja būdravimo sąmoningumą. Mano teorija yra apie tai, jog sapnavimas nėra atsiminimų pakartojimas ir apdorojimas. Sapnavimas greičiau yra savotiškas būsimo suvokimo, būsimų dienos patyrimų simuliatorinis stendas, kuriame „repetuojami“ būsimi dalykai.
NS: Kodėl išsižadate idėjos, jog sapnavimas yra pasąmoningas?
J. A. H.:
Privalėjau paklausti savęs, kodėl aš esu įsitikinęs, jog sapnavimas yra pasąmoningas? Atsakymas į šį klausimą – nes aš tebesu Z. Froido mokyklos sekėjas, nors ir mėginau nuo to „atsižegnoti“. Filosofas Vilardas Kvinas (Willard Quine) sykį man mestelėjo, jog aš priklausau anoniminiams Froido sekėjams. Tai – tiesa, ir toks – ne aš vienas. Galvoju, jog daugelis turi priklausomybę klaidingoms Z. Froido pažiūroms. Visas tas idėjas reikėtų kur kas rimčiau peržiūrėti ir kritiškai įvertinti.
NS: Kada ir kaip nustojote žvelgti į psichoanalizę pro rožinius akinius?
J. A. H.:
Pirmosiomis dviejomis mano psichiatrijos ordinatūros 1960-aisiais savaitėmis aš maniau, jog mano abejonės psichoanalizės atžvilgiu buvo neteisingos. Pasirodo, aš tada buvau teisus. O man tada sakė: „Su tavim tikriausiai kažkas ne viskas tvarkoj, jei tau kyla tokių klausimų.“ Mano viršininkas manė, jog aš nuoširdžiai tikiu mokslu. Aš jam tada atsakiau, jog „tai – juokinga, ir jog aš netikiu mokslu, nes mokslas – gynybinis mechanizmas, nukreiptas prieš tikėjimą“. Iš tiesų, mokslas yra institucinis skepticizmas. Mums reikia kelti visus tuos klausimus, reikia.
NS: Tačiau nemažai žmonių vis dar tiki psichoanalize?
J. A. H.:
Psichoanalitinė teorija yra tokia populiari todėl, kad ji pakankamai lengvai suprantama. Tačiau aš manau, kad ji yra klaidinga. Nemanau, kad sapnai yra represuotų infantilių troškimų atpalaidavimas, iškrova. Psichoanalizėje nėra nieko moksliško. Nieko bendro su mokslu neturi ir Z. Froidas. Jis neatliko nė vieno eksperimento, nė vieno tiesioginio stebėjimo, netikrino savo prielaidų kontrolinėse grupėse. Tas vyrukas – paikas!
NS: Tvirtinate, jog turėtume judėti link „subjektyvumo mokslo“ (angl. k. – „science of subjectivity“). Kas tai? Kodėl tai turėtų būti verta dėmesio?
J. A. H.:
Subjektyvi patirtis yra viena iš metodologinių prieigų tyrinėjant smegenis: stebėk, atidžiai fiksuok ir analizuok. Būtent tokiu būdu buvo pastebėta, jog sapnai yra kažkas keisto („dream bizarreness“): visi ėmė apie tai kalbėti, tačiau nė vienas iš tiesų nežinojo, ką visa tai reiškia – ką reiškia sapnuojamos pabaisos arba kai sapne tu pats skraidai. O veiksmo laikas, veiksmo vieta ir veikiantys asmenys sapne keičiasi nepastebimai. Manau, kad tie dalykai paaiškės tuomet, kada žmonės pradės rimtai traktuoti subjektyvumo mokslą.
NS: Kokia kryptimi turėtų būti atliekami tolesni sapnų tyrinėjimai?
J. A. H.:
Viena pagrindinių bėdų – smegenų vaizdinių duomenų supratimas ląstelinio ir molekulinio aktyvumo sąvokomis: šiuos dalykus skiria didelis atotrūkis.