Fizikai mano, kad stebėdami Visatą, mes keičiame jos istoriją. O elementariosios dalelės vienu metu gali būti dviejose vietose. Kosmologai, kurdami Visatos atsiradimo bei evoliucijos modelius, spėja, kad mūsų realybė kiekvieną akimirką skyla į daugybę paralelinių visatų ir tikisi atrasti hipererdvinius tunelius, kuriais keliausime laiku.

Tokią tikrovę yra gana sunku suvokti. Nenuostabu, jog mokslininkas Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) manė, jog gamta yra absurdiška. Šiuo metu kinuose rodomas fantastinis trileris „Išeities kodas“ yra pavyzdys, kaip mokslinės fantastikos idėjos padeda ambicingam autoriui sukurti įsimintiną dramą.

Filmo siužeto posūkiai grindžiami naujausiomis kvantinės fizikos hipotezėmis ir skaitmeninių technologijų bei smegenų tyrimų tendencijomis. Viena vertus, futurologai lyg ir svarsto, jog, anksčiau ar vėliau, pavyks perkelti asmenybę į kompiuterį, t. y., suskaitmeninti smegenyse vykstančius procesus. Tokiu būdu taptume nemirtingi.

„Manoma, kad egzistuoja (ir tai nėra paneigta) reliatyvumo teorijos saviti sprendiniai, kurie vadinami „kurmio urvais“ – pasakoja fizikos profesorius Romualdas Karazija. – Tai yra erdvės dariniai, galbūt susidarę ankstyvoje Visatoje, kuriais būtų galima keliauti į tolimas galaktikos vietas. Jeigu tas „kurmio urvas“ yra uždaras (vadinamoji laiko kilpa), tada žmogus iš principo galėtų sugrįžti į savo praeitį.

Kosmologai, kurdami Visatos atsiradimo bei evoliucijos modelius, spėja, kad mūsų realybė kiekvieną akimirką skyla į daugybę paralelinių visatų, kiekvienas mūsų veiksmas sukuria naują tikrovę. Tokią hipotezę prieš keletą metų pasiūlė fizikas Hju Everetas (Hugh Everett).

„Yra ir kitas variantas, kurį dabar plėtoja Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), – atkreipia dėmesį prof. R. Karazija. – Jis pritaiko kvantinės mechanikos neapibrėžtumo principą visai Visatai. Kadangi Visata plėtimosi pradžioje taip pat buvo mikroobjektas – vadinasi, ji tarsi neturėjo vienos istorijos.“

Stebėdami vieną ankstyviausių Visatos formavimosi laikotarpių, mes tarsi pasirenkame vieną iš galimų istorijų. Ir tai dar ne viskas. Kosmologai linkę manyti, kad iš karto po Didžiojo sprogimo, erdvei ėmus plėstis vos ne begaliniu greičiu, susiformavo nesuskaičiuojamai daug nepriklausomų erdvių – taigi, alternatyvių arba paralelinių visatų. Jose galioja skirtingi dėsniai. Šitaip būtų galima paaiškinti, kodėl mūsų Visatoje galėjo susiformuoti ne tik Žemė, bet ir gyvybė.

„Antropinis principas teigia, jog mūsų Visata yra labai tiksliai suderinta sistema, kurios savybes lemia fundamentinės konstantos, – primena prof. R. Karazija. – Jei konstantų vertės būtų šiek tiek kitokios, ir skirtųsi labai nedaug (tarkim, protonas būtų 0,2 proc. masyvesnis), tada visi protonai virstų neutronais ir negalėtų susidaryti atomai. Arba jeigu viena iš fundamentinių sąveikų – silpnoji sąveika – būtų šiek tiek silpnesnė, Didžiojo sprogimo pradžioje visas vandenilis būtų virtęs heliu. O vandenilio virtimo heliu reakcijos yra pagrindinis žvaigždžių energijos šaltinis. Vadinasi, Visata būtų kitokia. O dabar Visata yra tarsi suderinta taip, kad joje galėtų atsirasti gyvybė – atsirasti stebėtojas. Tai paaiškina daugelio visatų hipotezę.“

Vaizdo siužetas

Komentarai (10)