Natūrali evoliucija: Lietuvos miestų varnos gudresnės už „kaimietes“ (Video)

kiti mokslininkai kranklio intelektą prilygina su šimpanze, dažnai įrankiais naudojasi sumaniau nei šimpanzės. Visada norėjau tokį augint, bet nėra kur gaut..

kaip gaila to grauziko tampo uz uodegos reikejo jam begti kurnors i urveli

Ir dėkui šiai žmonijai! Kad dar nesuteikė galimybės gaut kranklių ar kitų panašių gyvių, viską jums būtina tyst į namus, grožėkitės Gamtoj, stebėkite ją dažniau ir tai suteks dar didesnį malonumą jei išties mylit gyvybę. O tam graužikui ir taip jau valandos suskaičiuotos, nuodų pririjęs matyt, jei leidžiasi tampomas varnų, o tuo labiau išlindo į miesto gatvę.

+1 nekenciu zoologijos sodu taip pat, ir idiotu kurie del savo malonumo tempiasi egzotinius ar kitus gyvunus i namus...

Gyvūnai turi būti laukiniai ir ne kitaip. Tokia jų prigimtis, o žmogus juos visaip suluošino ir prijaukino. Aš ne prieš abipusius (simbiotinius) ryšius. Visi kitokie yra smurtiniai ir eksplotuoja gyvūnus.

apdujes kazkoks grauzukas filmuke, kur matet pele ar ziurke, kuris vidury dienos prie sienos susiguzes sedetu ir nieko nedarytu net ir pavojaus akivaizdoj? Ir kaip tas filmukas atspindi miestietes varnos pranasuma pries kaimietes? Aisku kaime tokie nerangus gyviai buna vanagu ur sakalu isgaudyti

Taip, taip, taip. Simbiotiniai ryšiai visiškai suprantami. Bet štai čia galiu ir prieštarauti. Kiekvienas gyvas padaras, nesvarbu koks, ieško geriausių būdų išgyventi. Renkasi vietas ir pačias geriausias sąlygas gyvenimui. Ar aš klystu ? Juk kiekvienas gyvūnas, tiek pat ir žmogus gali rinktis. Tu nori suteikti tokią teisę ? Ar šaukdamas rėksi ir prievarta drausi gyvūnams suartėti tarpusavyje ne simbiotiniais ryšiais. Tuo labiau žmogui prisiliesti prie gyvūnų. Ar logiška tai drausti ? Turbūt paklausi manęs, kodėl aš šneku apie draudimą. Juk gyvūnai patys savo noru niekada nenorėtų būti, kaip tu sakai, sulušinti žmonių. Ar tikrai ? Jeigu žmogus miške pastato ėdžias, jis jau kišasi į gyvūnų gyvenimą, o šie, kaip jau sakiau, ieškodami geresnių sąlygų priima jo pagalbą. Lygiai tą pačią situaciją turime su lesyklėlėmis, paukšiukais, meškomis ar meškėnais vogiančiais žmonių maistą. Supranti, gyvūnui visiškai tas pats, ar kažkas kišasi į jo gyvenimą ar ne. Jeigu jam geriau, tai jis ir priims tą pagalbą. Gerai, pagalvokime apie simbiotinius ryšius. Kiek suprantu, tu juos suvoki pakankamai siaurai. Atsižvelgi tik į biologinį ryšį, o štai psichologinio įvertinti nenori. Nesu tikras, ar tai galime vadinti psichologine sibioze, bet imkim taip ir padarykim. Taigi, ką žmogui suteikia gyvūnas ? Malonumą, apsaugą, draugiją, pamokas, gyvūnas tampa žmogaus dalimi, jo gyvenimo dalimi. Žmogus taip prisiriša prie gyvūno, kad šiam nugaišus žmogus jaučiasi lyg praradęs savo genties atsotvą. Taigi, ką gauna gyvūnas ? Jis gauna pastoge, nuolatinį sotumo jausmą, žmogaus draugiją ir turbūt daug ilgesnę gyvenimo trukmę, nei kad gyvendamas miškuose ar laisvėję. Aš negalbu apie neprijaukinamus gyvūnus, nes tokių yra. Manai, kad katė ar šuo laisvėje išgyventų ilgiau nei pas žmogų namuose ? Ar esi matęs kai šuo prisiriša prie žmogaus, o žmogus prie šuns ? Ir to nepavadinsi ta psichologine simbioze ? Abi pusės gauna naudos, laimingas tiek šuo, tiek ir jį auginantis žmogus. Taigi, naminiai gyvūnai visai natūralu. Dažniausiai jie nėra kankinami ir luošinami. tai tik pavieniai atvejai, kai šuo buvo numestas nuo tilto, kai katės buvo sušaudytos pniaumatiniu ginklu ar koks šuniukas suspardytas prie maksimos. Tiesą sakant, tokių įvykių pasitaiko ir tarp žmonių. Jie būna daug žiauresni, nei kad su gyvūnais, bet štai žmonių visuomenėje tai labai dažnai nutylima. Apie nužudytą ir apvogtą močiutę laikrašytje būna mažas strapsnelis kur nors kampe, o štai apie suspardytą šunį didžiulis straipsnis pirmąjame puslapyje. Taigi, ar gyvūnėliais rūpinamės labiau nei žmonėmis ? Tai ar gyvūnai tokie jau nelaimingi ? Puikus pavyzdys mano katė. Taip, mes ją anksti paėmėme, kai jai dar reikėjo pieno. Nors ir mažas kačiukas, ji buvo aplipusi blusomis. Koks gyvenimas jos būtų laukęs laisvėje ? Dabar sėdi ant lovos ir žiūri į mane didžiulėmis akimis. Aš jai suteikiu pastogę, sutekiu maisto, o ji mane kiekvieną rytą pasitinka didžiulėmis, rudomis akimis.

Užaugau sodyboje, apsuptoje miškų, tai po įvairių audrų visada parsinešdavau namo mažus iškritusiu paukščius, jei lizdai būdavo per aukštai ir nepavykdavo įkelti atgal. Tai turiu pastebėti, kad sumanumu labai įvairiose situacijose stebino mažieji apuokai ir suopis. Tačiau juos visus lenkė būtent kranklys. Tiesa, kranklį augint sunku. Pirmiausia, jis labai didelis. Labai daug lesa, garsiai karkia, niekada nebūna ramus, visus mažus daiktus slepia. Daro maisto saugyklas. Atkskiria žmones ne pagal drabužius ir balsus, kaip kiti auginti paukščiai, bet pagal veidus. Ir šiaip kranklys buvo su labai stipriu charakteriu. Nieko panašaus į kokį šunį ar katę. Prie kažko taikydavosi tik, kaip norėdavo lesti. Beje, kranklys bando atkartoti girdimus garsus. Ne tai, kad garsus, bet lyg ir skiemenis. Nemoku apibūdinti. Tarkim pasakydavau VANDENYNAS ir jis tyliai išburbuliuodavo kažką panašaus pagal skiemenų "kietumą" ilgumą ir t.t. Taip pat sugeba susieti konkrečius žodžius su jų reikšmėmis. Labai mėgdavo pieną. Beje tik kaimišką pieną. Pirkto negerdavo. Išgirdęs žodžius "pienas, pieno, pieną ir pan." iškart tapdavo geriausias draugas. Dar pasitaikius progai - apie maistą. Kaime užaugintą vištieną ir kiaulieną lesdavo tiek suopis, tiek apuokas ir kranklys. Bet pirktą mėsą apuokas ir suopis iškart atrydavo. Krankliui dažniausiai sueidavo, bet kartais irgi "apsivemdavo". Kranklys susirasti maisto gamtoj išmoko pats, o suopį ir apuoką reikėjo mokyti medžioti, kad išgyventų gamtoj. Turbūt jie visi ir paskatino studijuoti biologiją. (-: O tiems, kas nori auginti varnius, plėšriuosius paukščius arba pelėdas, rekomenduoju persigalvoti, nes greičiausiai bus taip, kad jie jus augins, o ne jūs juos. Nieko panašaus į paklusnius šunis ir kates.

Muskietininx kam čia tos litanijos kišimas apie šunis bei kates, jie seniai prijaukinti, prieraišumas jau yra genuose ir kitaip nebus, o ir prijaukinti buvo visai kitu tikslu nei, kad dabar, kai nusiperka veislinį šunį su dokumentais, o mišrūnui dar įspirs. Taip pat yra su ta pagalba paukščiams, stirnoms...Yra daugybė pliusų bei minusų, bet tai irgi manau ne į temą. Bet esmė tame, kad nėra jokio reikalo jaukint kiekvieno gyvo padaro plačiąja prasme, tuo labiau žinant kaip jie yra jaukinami ir poto veisiami... Nieko blogo nematau tame jei kur kaime sugebi prisijaukint kokį miško žinduolį, ar rastą sužeistą paukštį, esu ne vieną paukštį išgelbėjus, čia vėlgi galima diskutuot ar verta juos gelbėt ar ne, bet yra kaip yra . Bet kai jie imami gaudyt, veist pagal tam tikrą atranką elgesio, kad su karta jie vis labiau taptų prieraišesni arba išvis spec išvedinėt namines veisles jau yra absurdo viršūnė.

Zoologijos sodai reikalingi buvo tada kai nebuvo kitu butu parodyti zmonems kokie gyvunai gyvena tolimuose neistirtuose krastuose. Tais laikais pelnas is tokiu dalyku isivaizduoju buvo nemazas. Dabar pelnas sumazejes, bet kos apsimokes toki dalyka turet tol jie ir bus.

Apie naminius gyvūnus kita tema. Jie reikalingi tik žmogaus išnaudojimui. Naminiai gyvūnai negali savarankiškai prasimaitinti (kaip vergai), todėl yra nevisaverčiai ir priklausomi. Dar blogiau kai yra laikomi narvuose . Vienaip ar kitaip šitokie santykiai yra išsigimę ir smurtiniai. Tokių gamtoje nėra. O šuo, manau, yra pakankamai gudrus - nebus šeimininko (mirs) - nebus ko ėsti. Jokios čia romantikos nėra. Yra naminių gyvūnų instinktai. Kas duos ėsti, tas mano šeimininkas. Aš nesakau, kad esu prieš bet kokius gyvūnų ir žmonių ryšius. Aš prieš tokius kurie išnaudoja, yra paremti smurtu ir laisvės apribojimu. Gyvūnai turi būti laukiniai. Jei padedi sužeistam gyvūnui ir ar susidraugauji su gyvūnu - būk mielas, neveisk jo. Turi būti sąmoningumas. Dažnai "padėdami" gyvūnams žmonės nepadeda, bet luošina. Internete paieškok kaip ir ar tikrai gelbėti paukščius, katrie "iškrito" iš lizdo ir panašiai. Kas dabar yra su gulbėm? Žiemą užšąla vandenyje ir reikia gelbėti (kitaip mirs), nes neišskrenda. O gal reikėtų tiesiog nešerti? Taip ir su kitais paukščiais - praranda sugebėjimą savarankiškai susirasti maisto. O kam tos ėdžios? Ką gamta pati negali susitvarkyti? Jau, lyg kokius kelis milijardus metų be žmogaus puikiausiai tvarkosi ir harmoningai egzistuoja. Gal ne pasekmes, o priežastis laikas pradėti šalinti? Pagal gyvenimo trukmę negalima matuoti gyvenimo kokybės. Kokybę (gerumą) matuoti reikia pagal visai kitokius kriterijus. Ar iškeistum savo laisvę vardan ilgesnio gyvenimo vergystėje, kalėjime? Ir tikrai ne visi prijaukinti gyvūnai gyvena namuose ilgiau, tuo labiau geriau. Ypač egzotinės rūšys. http://www.youtube.com/watch?v=rLdQ3UhLoD4 - Mielas gyvūnas, taip? Daug kas tokio norėtų ar ne? O ar visi žino kokias kančias jo rūšis patiria prijaukinama? http://en.wikipedia.org/wiki/Slow_loris#Wildlife_trade Internete daugiau paieškok apie tai kaip tai vyksta (yra ir vaizdų jei išdrįsi) Vienareikšmiškai sakau, kad naminių gyvūnų prijaukinimas yra išnaudojantis, smurtinis ir išsigimęs žmogaus noras turėti ką nors artimą ir miela. Tie kurie užsiima tokiu verslu arba yra susiję yra pasibjaurėti ir šlykštūs. Gyvybė nėra prekė. Gyvūnai turi gyventi laukinėje gamtoje - laisvėje, būti nepriklausomi ir neišnaudojami. Tai yra jiems geriausia aplinka augti, veistis ir klestėti. Tikiuosi, kad neprasidės fleimai kaip tai kertasi su "civilizuotu" gyvenimo būdų ir kad čia progresas ar panašiai. Arba, kad gyvūnai negali kalbėti todėl jiem p* kaip su jais elgiasi.

Boomshaker, man atrodo, kad Lietuvos įstatymai net draudžia namuose auginti laukinius gyvūnus. Na bet video tas loris akivaizdžiai patenkintas, kad jį kutena. Jei nepatiktų, tai įkąstų ar įdrėkstų kaip koks kranklys ir greit visi kutenimai baigtųsi. (-: Bet šiaip aš irgi už šią idėją. Laukiniai turi gyventi gamtoj. Pats užauginau dešimtis labai įvairių paukščių ir visus galiausiai mokiau gyventi laisvėj ir bijoti žmonių. Nedariau naminių žaisliukų. Irgi laikausi idėjos, kad gyvenimo kokybė ir ilgis neturi nieko bendro. Bet kitą vertus - o kaip dėl žiurkėnų, pelių ir žiurkių? Juk jie laukiniai, bet žmonės juos augina taip seniai, kad susiformavo kaip ir naminio gyvūno įvaizdis. Daugelis pasipiktintų, jei jiems kas pasakytų, jog tie gyvūnai laukiniai ir turi gyventi ten, kur jų natūrali aplinka.

O ką, ar bijai kritikos? Beje, su tavimi sutinku, bet straipsnio autoriui noriu pareikšti pastabą dėl straipsnio pavadinimo. Varnos vienodai "protingos" tiek mieste, tiek gamtoje, tik gal mieste gyvenantis autorius nepastebi gamtoje gyvenančių varnų gudrybių. Nenoriu rašyti antro panašaus straipsnio, bet tikiuosi, jį kas nors parašys, o tada bus galima aptarti, ar papildyti. Galiu pasakyti kol kas, kad "kaimietės" varnos moka lengvai atrišti mazgus ir pavogti tai, kas jas ryšulyje domina, ir ne būtinai tai maistas.

Jokios kritikos nebijau. Svarbu ji būtų konstruktyvi ir apgalvota.

matos kad varnos sito ismoko is miestieciu chuliganu, terorizuot nekalta kampe isprausta... greit ir su beisbolkem prades vaiksciot, zole prastuminet. Ir as cia visai rimtai, nes pazystama augino varna,tai ta galedavo jai ir daiktus atnesti.. bet mikis irgi neprastesnis-apsimete daiktu ir varnos trumpam pasimete

nereiškia gerai, o tuo labiau susidaręs įvaizdis... O tie žmonės kurie piktinasi ir laiko tuos gyvūnėlius, turėtų suprasti, kad naminiai gyvūnai nėra žaisliukas ar pramoga.

Autoriui: siaip pauksciai ne Emigruoja, bet Migruoja

Ech, visados norėjau augintį pusiau laukinį, protingą, paukštį. Tiesiog negaliu pakesti tų kačių ir šunų padlaižavimo, bei maldavimo, o ir savo asmenybę jie retai kada gi parodo. O dėl gyvūnų prijaukinimo: Žinoma, nepritariu šių primatų ,,prijaukinimui''. Bet tai nereiškia, kad kišimąsi ir gyvūnų auginimą tėra ,,viena reikšmiškas, išnaudojantis, smurtinis ir išsigimęs", žmogaus elgesys. Reikia atsižvelgti į kiekvieną gyvūną atskirai ir nuspręsti- ar jis prijaukinamas? Ar gyvenimas su žmogumi jam atneš tokią pat ar bent panašią gerovę, kaip ir gyvenimas laukinėje gamtoje? Ar gyvūnas nėra nykstantis, pavojingas, neprognozuojamas? Jei praeinami šie kriterijai, tik tada galime pradėti kalbėti ir apie jų prijaukinimą. O kokią teisę turime kištis į kitų rūšių gyvenimus? Mums pati gamta suteikę ją. Męs esame pranašiausia šios planetos rūšis ir jei sugebame- vadinasi, galime. O po to, tik nuo mūsų moralės priklauso, kiek sau galime leisti. Pasaulis turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Tačiau žmonės tuo tarpu, turi būti pakankamai sąmoningi, kad nesukeltų įvykių, dėl kurių vėliau gailėtųsi. Pilnai pritariu. Nuo kalbų, niekas nepasikeis. Mums reikia rimtų veiksmų, rimtų bausmių tiems, kurie nepaiso įstatymų. Reikia juos negailestingai išgaudyti ir nubausti. Bet čia bus tik kovojimas su pasekmėmis. O ką daryti su pačiomis problemos šaknimis? Juk jei yra paklausa, tuoj atsiras ir pasiūla. Manau, kad nors ir kiek žiauriu būtų prijaukinti gyvūną- jis turi būti prijaukintas ir parduotas pirkėjui. Bet parduotas su milžinišku akcizu. O gauti pinigai skirti propagandos kūrimo, kompensavimui ir jos brukimui. Žmonių emocijomis galima lengvai manipuliuoti. Tegu jie sužino, kokį skausmą sukelia tiems gyvūnams ir nekenčia tų, kurie juos laiko. O ar patys netapsime nieko, ko geresniais, parduodami juos? Nemanau. Paprastai, legaliai laikomiems gyvūnams, gyvenimas būna daug geresnis. O ir po to, juos daug lengviau prižiūrėti. Juk pirkėjui jis gali staiga atsibosti, tai kodėl jo ne, per pardavus? Šiuo atveju: iš dviejų blogybių, reikia pasirinkti mažesnęję.

Buvau prisijaukinęs (ne uždaręs) laisvėje gyvenančią lapę. Ji visuomet atbėgdavo prie manęs, tačiau vengdavo svetimų žmonių,.. netgi atvesdavo savo lapiukus. Apie 6 metus "bendravome", bet tai ją ir pražudė; bėgo pas mane, nepastebėjo medžiotojų.. Laukiniai gyvūnai ir laisvėje gana prieraišūs, vienas, kitas gardesnis kąsnelis ir laukia sekančio. Uždaryti nelaisvėje, jie tiesiog neturi kitos išeities, o laisvėje- bendravimą pasirenka savo noru.

Aš apie tai ir kalbėjau, gyvūnams to niekaip neuždrausi. Žmogus padeda žmogui, nors ir retai, kartais net rečiau nei gyvūnui, bet padeda. O štai pūkuotus gyvūnėlius mėgsta visi. Pašerti alkaną ir parodyti jam nuolankumą žmogus visada gali ramia sąžine. Juk su lape nutiko lygiai tas pats. Neatsilaikydavai nenumetęs kąsnelio, buvo malonu su ja bendrauti, nors ir primityviu būdu, bet malonu. Dėl to pražudimo, ar tikrai manai, jog kaltas tu ? įdomu kiek laiko vidutiniškai lapės išgyvena miške ? Juk prieš jums "susidraugaujant" ji jau buvo lapė. Tai galbūt jai buvo jau kokie 7-8 metai, o tai kaip laukinei lapei yra nemažai. Galbūt tu net prailginai jos gyvenimą. Nes medžiotojų kulka galėjo ją pakirtsi daug anksčiau. Taigi ir vėl prieinam prie moralo, kad gyvūnų visiškai ramybėje palitki nepavyks. Per daug mūsų, žmonių, šiam pasauly. Su gyvūnais susitinkam visur, o jie su mumis. Atskirai gyventi neišeis, todėl tenka taikytis vieniems prie kitų, naudotis teikiama pagalba ir prisitaikyti.