Jei Mahomedas neina pas kalną, tai… Visai realu, jog netrukus gali būti įgyvendintas iš pirmo žvilgsnio keistokas sumanymas sausros ir gėlo vandens nepritekliaus kamuojamoms vadinamojo „Trečiojo pasaulio“ šalims iš subarktinių zonų vilkti gėlo vandens ledkalnius. Dabar ekologiniu verslu užsiimantis Džordžesas Maudžinas (Georges Mougin) prieš keturiasdešimt metų pasiūlęs tokią idėją, buvo negailestingai išjuoktas. Tačiau naujausi kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja, jog toks sumanymas yra ne tik įvykdomas, bet ir perspektyvus.

Kompiuterinio modeliavimo metu paaiškėjo, jog maždaug 38 proc. ledkalnio tokios kelionės metu visgi ištirptų. Tačiau 62 proc. sušalusio gėlo vandens kalno liktų – kodėl šio vandens nepanaudojus sausrų kamuojamų plotų drėkinimui? Taip pat buvo paskaičiuota, jog 30 mln. tonų sveriančio ledkalnio visiškai pakaktų metams gėlu vandeniu aprūpinti pusę milijono gyventojų.

Kompiuterinio modeliavimo rezultatai taip pat atskleidė, jog projektas tam tikru metu būtų neįgyvendinamas, kadangi buksyruojantis laivas mėnesiui „įstrigtų“ povandeninėse srovėse, o per tą laiką ledkalnis gerokai aptirptų, ir jo vilkti toliau nebeapsimokėtų. Tačiau jei ledkalnio vilkimo operacijos pradžia būtų perkelta iš gegužės į birželį, vilkikas savo darbą atliktų per 141 parą, o tokia kelionė atsieitų 24 mln. litų.

Pats idėjos autorius Dž. Maudžinas tikisi, jog naujausi skaičiavimai padės privilioti 8 mln. litų investicijų, kad kitais metais būtų galima kiek mažesnių matmenų ledkalnį nubuksyruoti iš Antarktikos vandenų į Australiją.

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (8)