Taškas, kuriame planetos pluta griūva. „Tarsi traukinys nuo bėgių“ ()
© M.Bitton, CC BY-SA 3.0 | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Tectonic_plates_%282022%29.svg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tyrimo metu mokslininkai pastebėjo vandenyno plokštę perplyšusius plyšius, įskaitant didžiulį poslinkį ten, kur plokštė nugrimzdo apie 5 kilometrus. Duomenys rodo, kad šioje vietoje yra labai didelis lūžis, kuris aktyviai drasko plokštę – ji dar nėra visiškai atplėšta, bet yra arti to.
Žemės drebėjimų duomenys patvirtina šį dėsningumą: palei 75 kilometrų ilgio lūžio liniją kai kurios sritys vis dar yra seismiškai aktyvios, o kitose – šiurpi tyla. Kai gabalas visiškai nulūžta, jis nebegali sukelti žemės drebėjimų, nes uolienos bus suplėšytos.
Tyrimas parodė, kad plyšimas iš tikrųjų vyksta etapais, per tai, ką tyrėjai vadina „epizodiniu“ užbaigimu. Paprastai tariant, vietoj staigaus visos tektoninės plokštės plyšimo, plokštė palaipsniui plyšta po vieną dalį.
Šiame procese pagrindinį vaidmenį atlieka transformacijos ribos – lūžiai, kuriuose plokštės slysta viena pro kitą. Veikdami kaip natūralios žirklės, šie lūžiai kerta plokštę statmenai lūžiui, leisdami vienai daliai atsiskirti ir suformuoti mikroplokštelę, o gretimose dalyse tęsiasi subdukcija.
Skylant į mažesnius fragmentus, didelės plokštės praranda pagreitį ir galiausiai visiškai nustoja judėti žemyn. Kiekvieno fragmento judėjimas trunka kelis milijonus metų, tačiau kartu šie epizodai palaipsniui sustabdo visą subdukcijos sistemą.
Šis epizodinis plyšimas padeda paaiškinti paslaptingus Žemės istorijos bruožus, išsaugotus kitur, tokius kaip apleisti tektoninių plokščių fragmentai ir neįprasti vulkaninio aktyvumo protrūkiai.
Žemės pluta nuolat juda, ir kiekvienas atplyšęs fragmentas keičia planetos paviršiaus formą. Nuplėšti kraštai gali sukurti „langus plokštėse“, pro kuriuos kyla karšta mantija, sukeldama vulkaninio aktyvumo žybsnius.
Laikui bėgant, plokščių ribos keičiasi, susidaro naujos mikroplokštelės, ir ciklas kartojasi. Tyrimo autoriai pažymi, kad tai labai atitinka tai, ką matome geologiniuose įrašuose, kur vulkaninės uolienos atjaunėja arba sensta tokia seka, kuri atspindi šį laipsnišką plyšimą.
