Kurgi plečiasi toji Visata?

Su kuo čia palyginimas turėjo būti? Aš čia tokį modelį galvoje susidariau. Pabandykit pasakyti ar teisingai galvoju. Tarkime erdvė yra gumos gabalas. Mes ant tos gumos priberiame smėlio - tai galaktikos. Tempiama gumą ir tarpai tarp smėlio kruopelyčių didėja. Na kaip ir plečiasi erdvė, smėlio kruopelytės erdvės ("vietinės" gumos) atžvilgiu nejuda, bet tolsta viena nuo kitos. Tad jei gumos tankis išliktų tas pats, tai būtų realus erdvės plėtimosi pavyzdys?

Kiek žinau greitėjančio plėtimosi idėjos autoriui pradžioj labai sunkiai sekėsi ką nors įtikinti. Būtų labai idomu apie tai paskaityti. Kokie yra alternatyvūs požiūriai? Na sakykim koks kvanto savaiminis energijos praradimas keliaujant tokias ilgas distancijas. Arba c pasikeitimas. Arba atomai ankščiau buvo labiau masyvūs (dėl didesnio bazonų sukuriančių masės sąvybę tankio pvz.) ir todėl spinduliavo raudonesnę šviesą. Kaip čia realiai atskirti viena nuo kito?

Na mano ziniomis didesni spieciai jau yra ardomi. Neesu tikras bet manau jog snekant apie poslinki yra visiskai neatsizvelgiama i tai kad ankstyvojoje visatoje buvo daug aktyvesne kosmine spinduliuote. Jei mano skaiciavimai teisingi tai vien pauksciu take (30 kpc spinduliu) kosmine spinduliuote turi 1000 (greitai primeciau) Saules masiu gravitacine itaka. Bet tai yra po 13.75 mlrd metu. Beto visata anksciau buvo tankesne. Todel fotonas "islipdamas" is gravitacinio lauko ir padidina savo bangos ilgi. Na tai tik teorija, jokiu tiksliu skaiciavimu. P.S. Siaip super straipsnis! Daugiau tokiu. Butu labai idomu paskaityti ir apie dark matter problema.

Puiki idėja Kokį pasiūlytum eksperimentą, kad atskirti 2 gravitacinio poslinkio interpretavimo galimybes: 1 "išlipant" kinta dažnis. 2 dažnis nesikeičia "išlipant", bet gravitacijoje esantis atomas išspinduliuoja mažesnį dažnį. Ta prasme manęs nedomina teorija, tik galimybė eksperimentiškai atskirti vieną versiją nuo kitos. Ir kaip skaičiuosi pilną pvz Žemė + fotonas energiją? Žemės M0*c^2 fotono hf. M0*c^2 + hf. Pirmu atveju pilna sistemos energija mažėja fotonui bekylant aukštyn. ?

Ačiū Apie tamsiąją materiją buvau rašęs metų pradžioje: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/a ... me=S-17837

Aš už myslių pasiūlysiu: Naudoti fotonus toli už šaltinio ribos, t.y. pašalinį gravitacinį lauką kilusį ne iš šaltinio naudoti kreipimo stebėjimui ir palyginti bangos ilgius iš šaltinio nepaveikus tam laukui ir paveikus pašaliniam laukui. Bet pati idėja turi menką problemėlę: Nepaaiškina kodėl galaktikos iš vienos pusės pasislenka banga į trumpėjimą iš kitos į ilgėjimą daugmaž pagal Doflerio efektą lyg suktusi ir dalis toltų, nepriklausomai, kad gravitacija abi puses veiktų vienodai (tokiam atstume galaktikų gravitacinė įtaka šviesai beveik taškinio pobūdžio).

Turiu omenį dabartinį Nobelio laureatą. Per radija plačiau pasakojo, bet nedaug beišgirdau.

Gal tai buvo istorija apie chemijos srities Nobelio premijos laureatą? http://www.technologijos.lt/n/mokslas/c ... 59&l=2&p=1

Gali būtį, gavosi kaip žaidime "sugedęs telefonas":) Dėkui.

Su greitėjančiu Visatos plėtimusi tai buvo taip, kad kurį laiką abi tyrėjų grupės dvejojo, ar jau skelbti sensacingus rezultatus, ar palaukti geresnių duomenų - gal paaiškės, kad tai tik paklaida. Pirmasis Supernovų kosmologijos projekto grupės straipsnis kaip tik teigė, jog Visata plečiasi tikrai lėtėdama, bet tam rezultatui jie naudojo vos septynių tolimų supernovų duomenis, tai paklaidų ribos buvo didelės. Vėlesni rezultatai parodė, kad iš tiesų yra kitaip (ir nuo tada buvo tik tikslinami, iš esmės nesikeitė).

Na, jei teisingai supratau tarkim: tolimoje X planetoje atomas išspinduliuoja fotoną, kuris po ilgos kelionės pasiekia Žemę. Lyginsime atėjusio fotono dažnį su ant Žemės paviršiaus esančio atomo spinduliuojamu dažniu. Pagal versiją 2 jei X masė didesnė tai turime raudonaji poslinkį, nes pagal šitą versiją nebuvo jokio dažnio pokyčio, tiesiog fotonas toks gimė. Pagal versija 1 irgi gaunasi raudonasis poslinkis tik su kita įvykiu interpretacija. Pirma dažnis sumažėja palikdamas X, paskui vėl padidėja krisdamas į Žemę, bet dabar pokytis mažesnis dėl mažesnės Žemės masės, todėl lieka raudonasis poslinkis. Nebent kažkaip detaliau aprašytum savo eksperimentą, jei netaip supratau. O kaip dėl energijos tvermės dėsnio? Aš ten pakoregavau ankstesnį postą.

Fotonai energiją praranda ir pabėginėdami iš gravitacinio lauko (ir ne tik planetos, bet ir žvaigždės sistemos ir galaktikos, kurioje atsirado), ir dėl Visatos plėtimosi. Tačiau pirmasis efektas yra gerokai silpnesnis: pabėgti iš Paukščių Tako centro užtenka ~500 km/s greičio (atitinkamai galima apskaičiuoti ir fotono raudonąjį poslinkį), iš galaktikų spiečiaus - maždaug 1000 km/s. Dar reikia nepamiršti, kad pabėgimo iš Galaktikos greitis ties Saule yra apie 300 km/s, taigi bet koks fotono raudonasis poslinkis dėl pakilimo iš galaktikos yra gana smarkiai kompensuojamas mėlynuoju poslinkiu, krentant mūsų link. O vienas iš artimiausių mums galaktikų spiečių, Mergelės spiečius, yra už 16 megaparsekų; dėl Visatos plėtimosi jis nuo mūsų tolsta maždaug 1100 km/s greičiu. Kiti spiečiai tolsta sparčiau, taigi greitai fotono pabėgimo greitis nebetenka reikšmės. Tačiau tai nereiškia, kad gravitacinio raudonojo poslinkio neįmanoma išmatuoti. Lyginant įvairių vieno spiečiaus galaktikų šviesos raudonąjį poslinkį, įmanoma įvertinti jo dydį. Neseniai mokslininkai tą ir padarė: http://uk.arxiv.org/abs/1109.6571

Šiek tiek siūlyčiau kitokį variantą: 1. Planetos ar žvaigždės ar net tolimos galaktikos šviesa matuojama tiesiogiai. 2. Šviesa matuojama šalia didelio kūno iš to pačio objekto: 1 variante aprašyto kūno šviesos sklindančios šalia saulės ar kito objekto su gravitaciniu poveikiu, žinoma kūnų spektrai skirstusi. Dėl energijos tvermės manau, kad dažnis nekinta realiai, tiesiog pasiūliau eksperimentus patikrinti. . Kas dar??

Sis teignys klaidingas :"Visų pirma, plečiasi pati Visatos erdvė (didėja atstumas tarp bet kurių dviejų taškų), o ne objektai tolsta joje vienas nuo kito" Jeu vyktu tokia empirija tai protonai ir neutronai tolsta vienas nuo kito, na ir jie patys dideja, bet tuomet turetu keistis ir kitos vertes, traukos jegos ir panasiai, nes atomai paprasciausiai suirtu i sudetines dalis. Taigi logiskai liekame prie versijos kad tik dideli objektai - galaktikos ir panasiai tolsta vienas nuo kito. Ir sis pletimasis gali greiteti, bet gali ir leteti, bet niekada visata neprades trauktis.

Šitas klausimas nagrinėjant dviejų teorijų požiūriu tikrai gali pasirodyti painokas. Todėl svarbu paminėti esminius momentus. Faktiškai čia “matuoti” reiškia palyginti dviejų fotonų parametrus atėjusius iš skirtingų vietų. Bet pats palyginimas vyksta kažkokiam lokaliam taške L (laboratorija tarkim). Trumpai tariant iš kažkur ateina du fotonai ir taške L juos palyginam. Praktiškai dažniausia lyginam vieną iš kažkur atėjusį fotoną su laboratorijoj L sugeneruotu. Kad lengviau būtų suprasti kokį eksperimentą siūlai būtų gerai, kad nurodytum 1 kur abu lyginamieji fotonai “gimė” ir 2 kur yra tas taškas L kuriame vyksta jų palyginimas Tiesiog klausiu, nes dar tiksliai neįsivaizduoju eksperimento eigos. Bus paprasčiau paklausti nei pačiam spėlioti

Tekste viena pastraipa žemiau yra atsakymas į šitą tamstos komentarą. Siūlau prieš komentuojant perskaityti visą straipsnį

Iš kur gautas skaičius 300km/s ? Ar čia įskaičiuota ir tamsioji materija?

300 primečiau iš akies. Saulė aplink Galaktikos centrą apskritimine orbita sukasi ~220 km/s greičiu, pabėgimo greitis paprastai lygus apskritiminio judėjimo greičiui, padaugintam iš sqrt(2), o tai šiuo atveju gaunasi 310 km/s.

Tai čia ir pats įdomumas kokį pabėgimo greitį skaičiuoja mokslinčiai savo teorijose. Nes, jei aš skaičiuočiau mėlinajį poslinkį kai fotonas iš išorės ateina į mūsų galaktiką, tai ir naudočiau tavo nurodytą dydį (300){dėl kitų priežąsčių}, bet "mainstreamas" turėtų naudoti visai kitą didį išskaičiuota iš pilnos masės kartu su tamsiąją materija. Jei pilna galaktikos masė kokia 10 kart didesmė ir tamsioji materija pagrinde išsidėsčiusi Saulės orbitos išorėje, tai pabėgimo greitis turėtų būti kokius 3 kartus didesnis. Bet tada skirsis ir paskaičiavimai kokiais greičiais visos galaktikos juda.

1. kaip minėjau tarkime šaltinis žvaigždė, kurios spektras smarkiai išsiskiria iš lenkiančio kūno naudojamo gravitacijai gauti. 2. Tarkime laboratorija ar kita tyrimo matavimo vieta. Reikia tarpinio kūno gravitaciniu lauku lenkiančio šviesą (tarkime saulė, bet geriau tolimesnė žvaigždė neprišiukšlinanti savo spinduliuote, esanti silpnėsnė ir besiskirianti savo spinduliuotės spektru nuo šaltinio (gal net tiktų pulsaras, kaip šaltinis arba kreipiantis objektas??? nors nesu tikras dėl pulsarų masės ir atstumo nuo mūsų stebėtojų, bet mums užtektų tik įrodyti, kad gravitacija veikia bangas keičiant jų ilgį)). Vykdomi matavimai prieš kūno šviesai patenkant į tarpinio objekto įtaką ir patekus (tarkime pasikeitė žvaigždės pozicija dėl paralakso). Kadangi mus domina tik dažnis, o minimalus žemės poslinkis ir santykinai mažas doplerio efekto pokytis per laiką (žvaigždės tolimo pagreitis nepakito stipriai per matavimo laiką) neturėtų daryti įtakos rezultatams. Tada turėtų būti akivaizdu ar yra įtakos bangos ilgio pokyčiui fotonams išeinant iš gravitacinio lauko ar čia tėra spėlionės. Aš linkęs abejoti, kad gravitacija pastebimai keistų EMB ilgį.