Kirai yra įžūliai drąsūs paukščiai – tai liudija ir šis unikalus kadras, kuriame užfiksuota, kaip kiras narsiai atakuoja jūrinį erelį.

Dažniausiai kirų išpuoliai stebimi šių sparnuočių perėjimo laikotarpiu, kai suaugę individai gina pažeidžiamus jauniklius. Kai kurie kirai ginasi dar išradingiau ir savo agresiją priešo atžvilgiu išreiškia ne tik fizinėmis atakomis – jie agresorių gali bombarduoti savo fekalijomis ar skrandžio turiniu.

„Kirai gyvena ir peri didžiulėmis, triukšmingomis kolonijomis, tad neretai vadinamieji „mobingo“ aktai baigiasi grupiniais antpuoliais, – pasakoja Glasgo universiteto (Jungtinė Karalystė) gyvūnų ekologijos profesorė Pat Monegen (Pat Monaghan). – Paprastai atakuoti pradeda vienas ar du pavojų pastebėję plunksnuočiai, o vėliau prie jų prisijungia gausesnės gentainių pajėgos. Jų antpuoliai yra labai efektyvūs. Studijų metu paragauti tokių išpuolių yra tekę ir studentei Monegen… Jos kerta tau tiesiai į galvą – jų snapai yra labai aštrūs ir gali prakirsti odą.“ „Yra paplitusi nuomonė, jog paukščiai plėšrūnai (pavyzdžiui, medžiokliniai sakalai) yra efektyvi kirų atbaidymo priemonė, – tęsia profesorė. – Tačiau šis pavyzdys byloja ką kita.“

Nepaisant agresyvaus, vaidingo ir godaus šių paukščių būdo, Europoje trys gausiausios kirų populiacijos – sidabrinių kirų, silkinių kirų bei balnotųjų kirų – sparčiai mažėja. Pavyzdžiui, Jungtinėje karalystėje sidabrinių kirų nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio sumažėjo perpus. Anot P. Monegen, kirų populiacijos nykimo priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, jog tam įtakos gali turėti pokyčiai jūrinėje aplinkoje (teršalai, komercinės žvejybos apimčių didėjimas ir pan.). „Kadangi miesto apylinkėse perinčių kirų skaičius išaugo (tiesa, visos kirų populiacijos atžvilgiu – nežymiai), žmonės dar neįsivaizduoja, jog kirai iš esmės yra nykstantys paukščiai, - atkreipia dėmesį mokslininkė. - Gali skambėti netikėtai, tačiau ne už kalnų ta diena, kai kirų kryksmo galime ir nebeišgirsti.“

Parengė Saulius Žukauskas,
sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (8)