Ko reikia ieškoti apleistose Odesos ar Paryžiaus katakombose? Koks velnias neša į apleistų kalėjimų egzekucijų kameras, vaiduokliškus apleistų psichiatrinių ligoninių pastatus ar uždarytus atrakcionų parkus? Kurių galų braidyti po didmiesčių nutekamųjų vandenų tunelius ir bėgti nuo potvynio metu beatsiritančios vandens sienos? „Ten gali prisiliesti prie laiko, – svajingai atsakys po apleistas žmogaus statytas erdves bastytis ir jas fotografuoti dievinantys slėpinių lankytojai. – Ir ne tik prisiliesti – tiesiog patekti į praeitį.“

Fotografą iš Niujorko Stivą Dankaną (Steve Duncan) naktimis galima sutikti klampojantį tamsiais, gličiais, dvokiančiais ir žiurkėmis knibždančiais požeminiais didmiesčio nutekamųjų vandenų kanalų labirintais, stoviniuojantį priplėkusiose, grafičiais išmargintose požeminėse perėjose ar besikarstantį masyviomis tiltų konstrukcijomis. Rizikuodami sveikata ir gyvybe, tokie kaip jis į paties Dievo pamirštus ir seniai niekieno nelankytus niūriausius civilizacijos statinių užkaborius braunasi vedini įvairiausių motyvų. S. Dankaną į požeminį pasaulį traukia troškimas atrasti, pamatyti ir suvokti, kaip laikui bėgant vystėsi ir keitėsi miestai. „Miestų slėpinių tyrinėjimas jaudina beprotiškai – kiekvienąsyk tu jautiesi tarsi atidarinėdamas laiko kapsulę, – pasakoja niujorkietis. – Juk iš esmės ten tu gali prisiliesti prie laiko.“ Prieš ketverius metus, vienos kelionės po Italiją metu S. Dankanas kažkokiu būdu nuklydo ir susivokė klaidžiojąs po Romos nutekamųjų vandenų kanalų sistemą. Vaikščiodamas su kelionės draugu, jis užtiko keletą užmūrytų senovinių įėjimų. Apžiūrėjus atidžiau, paaiškėjo, jog vienas iš jų yra atviras. Įlindę vidun, klajūnai rado 2 tūkst. metų senumo kanalizacijos sistemos atšaką, kuri vietos archeologams, matyt, pasirodė neesanti verta dėmesio. Tai buvo nedidelis Didžiosios Kloakos (Cloaca Maxima) fragmentas – senovės Romos nuotekų sistemos, kuri yra viena iš pirmųjų tokių sistemų pasaulyje, fragmentas. Tai buvo vienas įstabiausių atradėjo aistrą įžiebusių momentų S. Dankano gyvenime. „Sunku apibūdinti tą atpildo jausmą, kurį pajunti metęs pramintą taką ir apleistuose užkampiuose aptikęs kažką tokio, kas mieste tebeegzistuoja dabar ir kartu egzistavo neįsivaizduojamai seniai“, – savo įspūdžius perteikti mėgina fotografas.

Žinoma, ne visos jo ekspedicijos baigiasi taip rezultatyviai ir maloniai. Daugybę sykių slėpinių lankytojas buvo paklydęs, daugybę sykių jam nepavykdavo rasti to, ką tikėdavosi rasiąs. Būdavo ir taip, kad požeminiai keliai pasirodydavo esą per ilgi ar nepraeinamai užgriozdinti. O būta ir atvejų, kai viskas sekdavosi nežmoniškai blogai. Brisdamas netoli Jamaikos paplūdimio (Niujorkas, JAV) įrengtu požeminiu lietaus vandens nutekamuoju kanalu, S. Dankanas su kompanionu vos nenuskendo. Nesusipažinę su tunelio infrastruktūra, nuotykių ieškotojai neįtarė, jog jūros potvynio piko metu kanalai iki pat lubų prisipildo vandens – juose visiškai nelieka oro. „Nuo kylančio vandens mes leidomės bėgti paknopstomis, - prisimena S. Dankanas. – Bėgti darėsi vis sunkiau, o vanduo tunelyje nesustabdomai kilo. Pribėgome kažkokį liuką, bet jo atidaryti nesugebėjome. Mano draugas primygtinai ragino judėti toliau ir ieškoti kito liuko. Kitas taipogi buvo užvertas – nepajudinamai. Tada vanduo mums jau siekė pažastis. Laimei, trečias rastas liukas atsidarė – išlindome vidury gatvės. Į pakeltą kanalizacijos liuko dangtį vos neįsirėžė minivenas, tačiau jo vairuotojas spėjo sureaguoti ir automobilį pasukti į šoną. Štai taip. Mes nė nenutuokėme, kokie pavojai gali slypėti – buvome visiški kvailiai.“ S. Dankanas daugybę sykių buvo sulaikytas policijos – įskaitant ir atvejus ant Paryžiaus Notrdamo (Notre-Dame) bei Niujorko katedrų stogų. Pastarasis nutikimas ant Niujorke pastatytos Šv. Jono katedros (Cathedral of St John the Divine) stogo baigėsi tuo, jog jo nukrapštyti atvyko greitojo reagavimo būrys ir daugiau kaip šimtas policijos pareigūnų. Vėliau paaiškėjo, jog kažkas jo fotoaparatą ir trikojį stovą klaidingai palaikė snaiperio ekipuote.

Miestų tyrinėjimo veteranu save laikyti galintis fotomenininkas iš Niujorko jau žino ne vieną jo ekspedicijose klastingai užklupti galintį rizikos faktorių: kanaluose gali būti nuodingų dujų, metro tuneliuose traukiniai gali judėti ne pagal grafiką, apleistuose pastatuose gali kilti griūtis grėsmė, juose gali būti nuodingų asbesto dulkių. Be kita ko, šlaistytis po tokias vietas dažniausiai yra draudžiama. Vis tik bastymasis po apleistas miestų erdves ir jų tyrinėjimas tebelieka S. Dankano labiausiai branginamas laisvalaikio pomėgis. Slėpinių lankymu galima užsiimti bet kurioje pasaulio vietoje, kur yra žmogaus rankų sukurtų, tačiau apleistų aplinkų. Viena iš nerašytų šio užsiėmimo taisyklių – „Iš ten sau pasiimi tik nuotraukas, o ten palieki tik savo batų pėdsakus.“ Paprastai slėpinių lankytojai siekia palikti apleistas vietas tokias, kokias jas surado: nieko iš jų neima ir nieko jose nepalieka – juk tai yra unikalios citadelės, kuriose miega gyva praeitis. Ne tik Niujorko požemiai, Didžioji Romos Kloaka ar Notrdamo katedros stogo viršūnė – pasaulyje apstu lankytinų panašaus pobūdžio vietų, kurios it magnetas traukia, masinte masina tiesiai į praeitį nukeliauti trokštančius miestų slėpinių tyrinėtojus. Keletą metų ar šimtmečių atgal, o gal į dar senesnius laikus. Iš žemiau paminėtų vietų, tik Paryžiaus ir Odesos katakombose yra nedidelių fragmentų, kuriuos aplankyti galima legaliai. Tenesio valstybinis kalėjimas, Nešvilis, JAV Tenesio valstybinis sunkiųjų darbų kalėjimas Nešvilyje veikė nuo 1898 iki 1992 m. Nors pastate buvo suprojektuota 800 vienučių, atidarymo dieną jame buvo įkalinti 1403 nusikaltėliai. Kalėjimas galiausiai ir buvo uždarytas dėl perpildymo bei finansinių išteklių stokos. Apleistose buvusio kalėjimo patalpose buvo filmuojami nykiausi kai kurių Holivudo filmų (įskaitant pagal Stiveno Kingo romaną pastatytą „Žaliąją Mylią“) epizodai.

Po apleisto kalėjimo vienutes, administracines patalpas ir Mirties Voros (Death Row) kamerą (joje nuo 1916-ųjų iki 1960-ųjų buvo vykdomos nuteistųjų mirties bausme egzekucijos) besibastantys nuotykių ieškotojai ryši nuo asbesto dulkių saugančias kaukes. Ant egzekucijų kameros grindų išlikusios dėmės byloja, jog čia kadaise stovėjo elektros kėdė.

Ludono pilies pramogų parkas, Škotija

Toli gražu ne tokia niūri ir nyki pasižvalgymų vieta yra Galstone, Airšyro grafystėje. Populiarus Ludono pilies parkas uždarytas 2010-aisiais, o veikė jis nuo 1995-ųjų. Visi 25 parko atrakcionai atrodo tarsi gyvi įkalinti laike, o apie jų amžių byloja tik po truputį lupinėtis pradėję dažai.

Kingsparko psichiatrinė ligoninė, Niujorkas, JAV

Neretai slėpinių lankytojų objektais tampa apleisti bepročių namai, psichiatrinės prieglaudos ir ligoninės. Anot jų, tokiose vietose tarsi užsimezga ryšys su kadaise čia gyvenusiais žmonėmis – kai netikėtai aptinki užrašus ant sienų ar baldų, randi užsilikusių asmeninių rakandų.

Long Ailende (Niujorkas, JAV) stūksantis apleistas Kings Parko psichiatrijos centras yra unikalus apleistų pastatų ir patalpų labirintas, kuriame vaiduokliškai boluoja pacientų palatos, pietų kambariai, vamzdynai. Čia galima aplankyti net ir vietos kapines. Šiame centre pacientai buvo gydomi nuo 1885-ųjų iki 1996-ųjų. 4-ajame pacientų korpuse tyrinėtojai aptinka pacientų piešinių ir eskizų – manoma, kad jie likę iš terapinių užsiėmimų.

Paryžiaus katakombos, Prancūzija 

2004-aisiais Paryžiaus policija garsiosiose sostinės katakombose, kuriose XVIII-XIX a. buvo laidojami žmonės, aptiko slaptą kino teatrą. Jo įkūrėjai buvo kaip tik slėpinių lankymo entuziastai, kurie katakombas tiesiog dievino. Save jie gana taikliai vadina katafilais (angl. – „cataphiles“). Jie vaikštinėja ir dairosi, rengia susitikimus, o tam tikromis progomis – ir filmų peržiūras erdvėje, kurioje ilsisi šešių milijonų žmonių palaikai. 

Katakombų lankymas Paryžiuje yra kultinis užsiėmimas: Prancūzijos sostinės policijos nuovadose netgi darbuojasi pareigūnai, kurių specializacija – katakombos ir su jomis susiję įstatymų pažeidimai. Jų darbas – saugoti, prižiūrėti požeminius pasažus. Tad nieko stebėtino, jog katafilijos patirčių ieškantys slėpinių lankytojai prieš leisdamiesi į Paryžiaus katakombas pirmiausiai susipažįsta su vietinėmis katakombų lankytojų grupėmis ar gidais.

Odesos katakombos, Ukraina

Odesoje yra vienas ilgiausių pasaulyje požeminių tunelių tinklas. Čia driekiasi ilgesnis, nei 2,5 tūkst. kilometrų požeminis laidojimo pasažų labirintas. Išraustos tuomet, kai statant Odesą buvo kasamos šachtos, katakombos ilgus metus buvo vergų prekeivių slėptuvė. Vėliau Odesos katakombų tinklas virto požemine karine baze. Šiandien dalis milžiniško požeminio koridorių tinklo virtęs muziejumi, kurį galima apžiūrėti lankymo valandomis arba užsisakius asmeninį turą.

Vaizdo siužetas apie Odesos katakombas

Komentarai (0)