Dažnai atrodo, kad gamta išrado beveik viską, ką buvo galima išrasti dar gerokai iki atsirandant žmonėms – galima sakyti, net ir ratą. Pavyzdžiui, Kalifornijos kalnuose gyvena salamandra, kuri išgąsdinta susiriečia ir rieda į pakalnę. Dilgėlinio ugniuko vikšras šiuo atžvilgiu „pasirideno“ dar toliau, ant plokščių paviršių, sprukdamas nuo grobuonių, jis apsisuka keturis ar penkis ratus.

Kaip ten bebūtų, yra dar daugybė savybių, kurios iš pirmo žvilgsnio būtų tikrai naudingos, tačiau taip ir neišsivystė. Pavyzdžiui, zebrai su įmontuotais kulkosvaidžiais būtų retai trikdomi liūtų. Tad kodėl evoliucija gali išrasti kai kuriuos dalykus, bet kitų ne?

Tai labai keblu išsiaiškinti: kaip galima gilintis į tai, ko nebuvo nutikę? Belieka pasikliauti savo logika. Galima pradėti nuo klausimo, kurį naudoja neigiantys evoliuciją ir tikintys, kad daugelis gamtos išradimų, kaip akis ar bakterijos žiuželis, yra tiesiog per sudėtingi (žr. Evoliucijos mitai: Bakterijų žiuželiai yra nesupaprastinamai sudėtingi), kad būtų galėję atsirasti evoliucionuodami. Nors klausimo variacijų gali būti įvairių, iš esmės jis susiveda į apibendrintą problemą – kokia nauda iš pusės sparno? (žr. Evoliucijos mitai: „Pusė sparno“ neturi prasmės).

Pasirodo, naudos yra labai daug. Vabzdžių sparnai galėjo išsivystyti iš plazdančių žiaunų, kuriomis iš pradžių naudojosi yrimuisi vandens paviršiumi. Tai yra eksaptacijos pavyzdys – struktūra ir elgesys, išsivystęs vienam tikslui, bet panaudojamas visai naujam, tuo pačiu išlaikydamas savo naudingumą kiekvienoje tarpinėje fazėje.

Atsiliepkit, baigiau

Apgręžkime šį argumentą ir pamatysime, kad kai kurios savybės net ir negali išsivystyti, mat evoliucijos eigoje besiformuojančios dalinės savybės neduotų jokios realios naudos, todėl toliau tiesiog netobulėtų. Pavyzdžiui, dvipusis radijo ryšys būtų naudingas daugeliui skirtingų gyvūnų, kurie galėtų tyliai pranešti apie pavojų ar susirasti kitus savo rūšies atstovus. Tad kodėl jis neišsivystė? Nanometrinio dydžio radijo imtuvų sukūrimas rodo, kad tai nėra fiziškai neįmanoma.

Vienas iš atsakymų gali būti toks, kad evoliucijos eigoje susiformavęs pusiau veikiantis radijas tikrai būtų beprasmis. Natūralių radijo bangų aptikimas – pavyzdžiui, nuo žaibo iškrovos – nepadėtų gyvūnams sužinoti ką nors naudinga apie aplinką, o tik papildomai jį trikdytų. Vadinasi, jei tokia savybė kada nors ir pradėjo formuotis, ji gyvam organizmui nedavė jokios apčiuopiamos naudos. Dėl to neliko natūralios atrankos mutacijoms, kurios leistų organizmams pajusti radijo bangas. Iš kitos pusės žiūrint, be galimybės aptikti radijo bangas, jų skleidimas būtų beprasmis. Dėl panašių priežasčių negalėtų išsivystyti ir radaras.

Tačiau visai kas kita, kai kalbame apie elektromagnetinių bangų spektro matomąją dalį. Akivaizdu, kad net paprasčiausias šviesos skyrimas nuo tamsos suteiktų pranašumą daugelyje aplinkų – juk net neryškus vaizdas yra geriau, nei visai jokio. Taip užsisuko evoliucijos variklis: nuo labai silpnai matomo vaizdo regėjimas ištobulėjo iki erelio žvilgsnio aštrumo.

Jūržolės danguje

Matomos šviesos skleidimas irgi gali duoti naudos padarams, net nesugebantiems patiems jos matyti. Pavyzdžiui bioliuminescenciniam fitoplanktonui, nušviečiančiam vandenyno bangas ir taip prisiviliojančiam plėšrūnus, kurie suėda natūralius fitoplanktono priešus. Panašūs argumentai tinka ir garsui: nesunku suprasti, kaip echolokacija galėjo tolygiai išsivystyti visai negiminingoms gyvūnų grupėms, kaip šikšnosparniams, uoliniams čiurliams ir banginiams.

Lakios fantazijos skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl neišsivystė panašūs į balionus padangėse skrajojantys augalai. Iš pirmo žvilgsnio, tokia idėja neatrodo labai beprotiška: daugelyje jūržolių yra plūdurai, vadinamosios pneumatocistos, pripildytos deguonimi ar anglies dvideginiu. Norint, kad jūržolės pakiltų į virš vandens, reiktų kad jose kauptųsi lengvesnės už orą dujos. Tam puikiai tiktų vandenilis, kurį natūraliai gamina kai kurie kiti dumbliai. Tad pripildžius didelę, plonasienę pneumatocistą vandenilio, jūržolė tikriausiai galėtų skristi. Skraidantys augalai gautų daugiau šviesos už žemės ir vandens augalus ir įgytų pranašumą, tad kodėl nematome danguje skrajojančių gyvųjų žalių balionų?

Iš dalies tikriausiai todėl, kad evoliucijos eigoje didelės pneumatocistos su plonytėmis sienelėmis būtų daug lengviau pažeidžiamos bangų ir plėšrūnų, tad negalėjo išsivystyti tarpinė grandis. Be to, yra ir kitų galimų priežasčių: dumbliai gamina vandenilį tik tada, kai trūksta sieros, vandenilio dujų molekulės yra tokios mažos, kad lengvai prasiskverbtų iš bet kokios pneumatocistos.

Taigi, skirtingai nei „pusės sparno“ atveju, „pusė vandenilio baliono“ neatrodo kam nors reikalinga savybė, bent jau mūsų planetoje. O tai savu ruožtu užkerta evoliucijos galimybę. Taigi, nesunku suprasti, jog net ir evoliucija turi savo ribas.

Kiti evoliucijos mitai

Komentarai (1)