Šiame straipsnyje aprašomas medicininis eksperimentas – beprotiškai drąsios ar netgi nutrūktgalviškos medicinos pavyzdys. Visgi toks eksperimento atlikimo būdas yra vertas įrašo istorijoje, nes tai yra vienas iš retų medikų pasiaukojimo žmonijai pavyzdžių, nepaisant grėsmės savai gyvybei.

Vos atsigavus po susijaudinimo dėl tokios sėkmės W. Forssmannui teko stoti ant kilimėlio priešais skyriaus vadovą, kuris neslėpė savo pykčio, tačiau atlėgo pamatęs eksperimento rezultatus ir leido pakartoti eksperimentą su mirtinai sergančia moterimi – W. Forssmannas kateteriu tiesiai į širdį jai suleido vaistų, kurie suveikė efektyviau nei suleidžiant standartiniu intraveniniu būdu. Skrodimo metu nustatyta, kad kateteris pasiekė dešinįjį skilvelį ir buvo nuspręsta, kad kateteriu galima per veną pasiekti širdį be fluoroskopinės kontrolės.

Vėliau, publikavus tyrimo rezultatus, jais susidomėjo žiniasklaida, o kilus triukšmui, naujasis W. Forssmanno vadovas prof. dr. F. Sauerbruchas paragino su savimi eksperimentavusį gydytoją trauktis iš ligoninės, nes, neva, jis nebuvo gavęs vadovo asmeninio leidimo eksperimentuoti. Bent jau tokia buvo oficiali atleidimo priežastis.

Jaunasis gydytojas buvo priimtas į Ebers-walde ligoninę, kur toliau eksperimentavo su triušiais ir šunimis bei atliko širdies vizualizaciją panaudojant kontrastinę medžiagą. Tačiau nepamiršo eksperimentuoti ir su savimi – iš viso jis savo širdį kateterizavo 9 kartus ir tapo vienu iš garsiausių kardiologijos pionierių: pirmas kateterizavo širdį su fluoroskopine kontrole ir be jos, pirmasis taikė intervencinę širdies kateterizavimo terapiją.

Dar trejus metus genialusis kardiologas ne kartą keitė darbo vietą, kol galų gale Mainco miesto ligoninėje sutiko dr. Elsbet Engel, kuri 1933 metais tapo jo žmona. Tiesa, vyras ir žmona dirbti vienoje vietoje negalėjo, todėl abu paliko ligoninę Maince ir persikėlė į Berlyną, kur W. Forssmannas pradėjo savo urologo karjerą Rudolf-Virchow ligoninėje ir iki pokario nebegrįžo prie kardiologijos bei netgi buvo praradęs viltį, kad širdies kateterizavimas ir širdies angiografija kada nors apskritai bus taikomi medicinoje.

Medikas labai nustebo, kai apie 1950 metus sužinojo, jog Bazelio ligoninės pediatrijos skyriuje veikia širdies kateterizavimo laboratorija, vėliau jis buvo pakviestas sakyti Vokietijos širdies ir kraujagyslių tyrimų bendruomenės suvažiavimo atidarymo kalbą, o 1954 metais Vokietijos mokslų akademijoje buvo apdovanotas Leibnico medaliu.

1956 metų spalio 11 dieną, besėdint su draugais vietinėje kavinėje, atskubėjo žmona, kuri susijaudinusi paprašė kuo skubiau grįžti į namus, nes ką tik skambino moteris, kalbėjusi su užsienietišku akcentu ir kažką minėjusi apie Nobelio premiją bei žadėjusi netrukus perskambinti. Ji iš tiesų perskambino ir paprašė jau kitą dieną duoti interviu, tačiau gydytojas atsisakė. O kitą dieną W. Forssmannas gavo laišką iš Karolinska universiteto su prašymu atsiųsti 13 × 18 cm formato nuotrauką.

1956 metų spalio 18 dieną W. Forssmannas iš pat ryto operavo tris inkstų ligomis sirgusius pacientus, o vos pabaigus, į operacinę įėjo ligoninės vadovas ir spausdamas ranką pareiškė, kad nori būti pirmasis, pasveikinęs laimėjus tų metų Nobelio premiją.

Ši gyvenimo istorija yra puiki iliustracija, parodanti, kad medikai, norėdami patikrinti savo idėjų ir hipotezių teisingumą, gali būti ne tik negailestingi, nežmoniški ir neetiški kitų žmonių atžvilgiu – lygiai taip pat siekdami patikrinti savo idėjas jie būna negailestingi ir sau.

Komentarai (2)