Romiai snūduriuojančią Paukščių tako juodąją skylę žadina savižudis dujų debesis (Video) (3)
Mūsų galaktikos centre snūduriuojanti supermasyvi juodoji bedugnė netrukus gali būti prižadinta – prie jos artėja savižudiškai nusiteikęs dujų debesis. Desperatiškos dramos baigtis – aiški: Paukščių tako juodoji skylė nelaimėlį tiesiog suris, o proceso metu kosminėn erdvėn generuos tokius spinduliuotės kiekius, jog mokslininkams gali paaiškėti, kodėl „mūsų“ juodoji skylė dabar yra tokia neįprastai pasyvi.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pražūčiai į glėbį metęsis „nevilties apimtas“ dujų debesis astronomams buvo tikra staigmena. „Galaktikos centrą stebime jau dvidešimt metų, tačiau nieko ypatingesnio, išskyrus žvaigždžių judėjimą, iki šiol neturėjome progos stebėti“, – tvirtina Makso Planko Kosminės fizikos instituto Garchinge (Vokietija) astronomas Rainhardas Gencelis (Reinhard Genzel).
Jog dujų debesis-savižudis – neįprastai tankus, tačiau ne ką didesnis už mūsų Saulės sistemą, tvirtina R. Gencelio kolega Štefanas Gilesenas (Stefan Gillessen). Prie galaktikos centro grėsmingai artėjantis dujų debesis šių metų kovą buvo užfiksuotas „Very Large Telescope“ observatorijos teleskopu Čilėje. Dujų debesies masė apytiksliai prilygsta trims Žemės masėms. Šaulio žvaigždyne aptiktas debesis pražūties link skrieja maždaug 2,5 tūkst. km/s greičiu.
Paukščių tako centre glūdinti supermasyvi juodoji skylė, vadinama Šaulio A* (angl. – „Sagittarius A*“) yra neįprastai pasyvi ir romi, priešingai nei kvazarai – hiperaktyvios juodosios bedugnės, kurios, siurbdamos dujas, išspinduliuoja didžiulius radiacijos kiekius. „Mūsų“ juodajai skylei progų pasmaguriauti dujomis pastaruoju metu pasitaiko gerokai rečiau. Galbūt toks badavimas lemia, jog Paukščių tako centre tūnanti pabaisa už savo brolius kvazarus yra gerokai kuklesnė ir į visatos tyrus išspinduliuoja tūkstančius kartų mažiau energijos.
Beje, nelaimėlį dujų debesį supermasyvi juodoji skylė doroti jau pradėjo – dėl pragaištingai didelės monstro gravitacijos, debesis pastebimai ištįso. O 2013-aisiais, kai prie galaktikos centro prisiartins dar labiau, pasmerktasis debesis juodąją bedugnę turėtų apsupti švytinčiu įkaitintų dujų nimbu.
Juodosios skylės poveikis debesį įkaitins iki kelių milijonų laipsnių. Kaip byloja kompiuterinio modeliavimo duomenys, susidūrimo su juodąja skyle procesai tiesiog suplėšys debesį, o didžioji dalis jo medžiagos amžiams pradings juodojoje bedugnėje. Kita jo pusė turbūt bus išmesta lauk.
„Pasiūlydamas daugiau medžiagos, dujų debesis gali kaip reikiant išjudinti apsnūdusį Paukščių tako centrą, – samprotauja R. Gencelis. – Dujų debesies įsiurbimą į juodąją skylę per ateinančius dešimtmečius gali lydėti vienas arba keletas didžiulių spinduliuotės suaktyvėjimų.“
Astronomai ramina, jog padidėjęs juodosios skylės aktyvumas tiesioginės įtakos Žemei neturės – Paukščių tako galaktikos šerdies švytėjimas nebus matomas net plika akimi. Tačiau pro galingus specialius įrenginius šį reiškinį astronomai stebėti galės. Gali būti, jog stebėjimai pateiks atsakymą į klausimą, kodėl „mūsų“ juodoji skylė taip skiriasi nuo kvazarų.
„Yra tam tikrų požymių, jog mūsų galaktikos centras prieš keletą pastarųjų tūkstantmečių buvo gerokai spindulingesnis nei dabar – mums tiesiog nepasisekė, jog stebėti galaktikos centrą išmokome tik dabar, kai jis yra neįprastai tykus“, – pripažįsta Kembridžo universiteto astrofizikas Martinas Rysas (Martin Rees).
Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com