Daugelis jūrų žuvų evoliucionavo sausumoje? (0)
Maždaug trys ketvirčiai visų tebegyvuojančių žuvų rūšių evoliucijos eigoje turėjo protėvių, gyvenusių gėluose vandenyse. Šis mokslininkų atradimas byloja, kokią svarbią rolę evoliucijoje vaidina gėlo vandens telkiniai – iš esmės galima tvirtinti, jog upės ir ežerai yra naujų rūšių šaltinis ir genofondas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip – pirmiausiai žuvys atsirado vandenynuose. Planetos okeanuose ir jūrose jų knibždėte knibždėjo maždaug pusę milijardo metų. Tad abejoti, jog visos šiais laikais gyvenančių žuvų rūšys evoliucionavo sūriame vandenyje, lyg ir nebūtų pagrindo. Tačiau žuvų genealoginį medį panagrinėjus atidžiau, atsiveria kiek kitoks vaizdas.
Greta Vega ir Džonas Vynsas (John Wiens) iš Stounibruko universiteto (Niujorkas, JAV), studijuodami stipinpelekių žuvų klasės (jai priklauso 96 % dabar planetoje gyvuojančių žuvų rūšių) evoliucijos ištakas, pastebėjo šį tą netikėto ir keisto. Pasirodo, jog visos šių žuvų protėvių fosilijos priklauso archainių gyvūnų grupei, gyvenusiai prieš maždaug 300 mln. metų. Šie gyvūnai vadinami polipteriformais (angl. – „polypteriformes“). Visi jie gyveno tik gėluose vandenyse.
Kaip pažymi G. Vega ir Dž. Vynsas, į sūrius vandenis stipinpelekės žuvys sugrįžo ne anksčiau nei prieš 170 mln. metų. Tokių sugrįžėlių palikuonys sudaro apie ¾ dabartinių jūrų žuvų rūšių.
Tokios „atvirkštinės“ arba „grįžtamosios“ evoliucijos apraiškų būta ir anksčiau. Dauguma sūriuose vandenyse gyvenančių banginių, delfinų ir jūros kiaulių taipogi yra kilę iš upių.
Anot Bristolio universiteto mokslininko Maiklo Bentono (Michael Benton), šiuos naujausius duomenis apie žuvų evoliuciją sugretinus su žiniomis apie banginių ir delfinų evoliucionavimo ypatumus, galima formuluoti kur kas bendresnio pobūdžio prielaidą – visi stuburiniai (įskaitant ir žuvis) yra kilę iš sausumos ekosistemų, rašo NewScientist.com. Tiesa, mokslininkas pripažįsta, jog tokios prielaidos patvirtinimui reikės daugybės papildomų tyrimų.
Kas galėjo būti varomasis tokio evoliucinio modelio (iš sausumos į jūrą) veiksnys? Dž. Vynsas samprotauja, jog jūros ir vandenynai su masiniais išmirimais gali būti susijusios labiau nei sausuma, upės ar ežerai – nes upės ir ežerai galėjo būti savotiški „Nojaus laivai“, iš kurių rūšys vėliau iš naujo paplito išmirusiuose vandenynuose.
„Galbūt nereikėtų sakyti, jog jūros yra ypač nesvetinga terpė, tačiau tam tikrais evoliucijos momentais taip galėjo atsitikti, – teigia Dž. Vynsas. – Deja, spartus vandenynų rūgštėjimas kažką panašaus žada netolimoje ateityje.“
Evoliucijos ekspertai atkreipia dėmesį, jog terpė šiandieninėse upėse ir ežeruose gali būti nepakankamai sveika ir palanki jūros faunos pasaulio atnaujinimui.
„Gėlų vandenų ekosistemose dabar išnyksta daugiau rūšių nei bet kuriose kitose planetos ekosistemose, – tvirtina Kalifornijoje įsteigtos bendrijos „International Rivers“ direktorius Piteris Bosšardas (Peter Bosshard). – Šio tyrimo rezultatai byloja, jog statydami užtvankas, modifikuodami ir teršdami planetos upes, mes galime išeikvoti ateities rūšių genofondą.“
Parengė Saulius Žukauskas, sauliuszukauskas01@gmail.com