Per kelionę po Estiją salų gyventojai atsiskleidė kaip gana šmaikštūs ir sumanūs žmonės. Pasidairius, kokių galimybių siūlo turizmui, yra ko iš jų pasimokyti.

Karvėms virš galvų

Nukakti į Estijos salas Baltijos jūroje galima keltu arba lėktuvu. Pirmiausia, kas krito į akis, jog Talino oro uostas daug judresnis ir gyvesnis už mūsiškį. Būdama kur kas mažesnė šalis Estija turi net vidaus skrydžių. Turistai 33 vietų lėktuvėliais iš Talino skraidinami ne tik į didžiausią Saremos salą, Kuresarės miestą, bet ir į antros pagal dydį Hyjumos salos Kardlos oro uostą. Oro uostas nedidukas, lėktuvėlis leidžiasi tiesiog virš pievoje besiganančių karvių, kurios, akivaizdu, pripratusios prie tokių orlaivių ir jų nesibaido. Pastatas savo dydžiu prilygsta kurio nors mūsų rajono centro autobusų stočiai. Tačiau negali nesižavėti tokiu šių Baltijos brolių praktiniu minimalizmu. Visko tik tiek, kiek reikia. Be pompastiškų užmojų.

Norintiesiems po salas pavažinėti automobiliu juo geriausia iš Hapsalu keltis keltu. 

Anksčiau už Eifelio bokštą

Hyjumos salos šiauriniame kyšulyje baltuoja Tahkunos švyturys. Kai ten lankėmės, tądien laisvalaikiu gidu dirbęs Estijos armijos leitenantas Urmas Selirandas, aprodydamas Gustave'o Eiffelio 1875 metrais jų saloje pastatytą 43 m švyturį, šmaikštavo: „Pirma pas mus pasitreniravo, paskui (1887-1889) Paryžiuje Eifelio bokštą pastatė, tik kiek aukštesnį – 301 metro. Mes saviškį vadiname estų Eifeliu.“

Trys autobusai iš Lietuvos

Pakrantė čia gana graži, akmenuota, toliau driekiasi smėlio paplūdimiai. Tikras atradimas natūralios laukinės gamtos ieškotojams. Pačiame kyšulio smaigalyje pastatytas paminklas per kelto „Estonia“ katastrofą žuvusiems vaikams (iš beveik 900 keleivių žuvo 190 vaikų). Kodėl paminklas stovi būtent čia? „Nes nuo katastrofos vietos tai arčiausias krantas - tik už 35 km, - pasakojo U.Selirandas. - Suomija nuo čia irgi netoli – už 82 kilometrų. Tad sovietmečiu pakrantė buvo griežtai saugoma. Tris ketvirtadalius salos juosė spygliuotos vielos tvora, laisva pakrantė palikta tik į žemyno pusę. Vietiniams kartais išsimaudyti leisdavo, bet jei tarptautinė padėtis įtempta, liksi nesimaudęs. Pamenu, kaip mes, vaikai, erzindavome pasieniečius. Nueidavome atbulomis prie jūros, pralįsdavome pro vielas, išsimaudydavome, o paskui tomis pačiomis pėdomis pareidavome ir pasislėpę krūmuose laukdavome. Pasieniečiams pagal pėdsakus atrodydavo, kad kažkas atėjo iš jūros. Kol jie keletą kilometrų lėkdavo prie telefono, mes pėdsakus pašlakstydavome žibalu – žinojom, kad taip ir geriausi šunys nesuuos.“

Hyjuma sovietmečiu buvo gana uždara sala. Estai čia galėdavo lankytis tik pas giminaičius. Pasak estų kariškio, per sezoną į salą įleisdavo tik 5 turistų autobusus iš Latvijos ir 3 iš Lietuvos, leningradiečių išvis neleido. Tad Estijai atgavus nepriklausomybę suprantamas buvo kaimynų domėjimasis. Jis neatslūgsta ir dabar.

Švedų labirintai

Iš švyturio matyti netoli esantys NATO radarai ir jau nebeveikianti vėjo jėgainė. „Ji buvo pirmoji Estijoje. Dešimt metų dirbo, dabar čia ketinama įrengti tokios technikos muziejų. O švyturio papėdėje, pasižiūrėkite, iš akmenų sudėliotas labirintas. Tai iš švedų atkeliavęs paprotys. Tokius labirintus dabar atgaivina ir vaikštant jais meditacijos moko alaus draugijos, besidominčios senaisiais papročiais. Alus, meditacija – labai susiję dalykai“, - šmaikštavo U.Selirandas.

Karininkas papasakojo tik visai neseniai sužinotą istoriją, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai iš Hyjumos salos į nelaisvę paėmė 3388 sovietų armijos kareivius. „Toks gėdingas faktas per visą sovietmetį buvo slepiamas, - teigė jis. - Spaudoje buvo kuriama istorija apie nuo švyturio viršaus nušokusį, nepasidavusį matrosą Nikolajų. Vokiečiai esą savo kariams tą kraujo klaną rodė ir aiškino, kaip turi žūti tikri kareiviai.“

O gal prireiks

Už kelių kilometrų nuo švyturio yra karo muziejus. „Žmonės čia atidavė tai, ką saugojo nuo Antrojo pasaulinio karo metų. Aš irgi visus sandėliukus iškrausčiau, - prisipažino U.Selirandas. - Mes, salų gyventojai, įpratę kaupti viską, ką randame. Pagal paprotį „gal kada nors prireiks“. Juk tik dabar žemynas lengvai pasiekiamas, o kadaise salos gyventojai privalėjo išgyventi vien iš to, ką užsiaugindavo ar rasdavo saloje, nes parduotuvių buvo tiktai žemyne.“

Jūra, pasak kariškio, daug ką išmeta. „Štai ir neseniai vienas gretimo kaimelio gyventojas įsirenginėjo vasarnamį. Kartą kaimynas jam sako - bėk prie jūros, dėžė parketo atplaukė. Žmogus parsinešė ir grindis susidėjo, - stebėjosi U.Selirandas. - Salose reikia mokėti gyventi. Bet svarbiausia - humoro jausmas. Juk ne visada būna lengva. Be humoro čia neišgyvensi.“

Karo muziejuje gausu rusų ir vokiečių karinės technikos likučių, net sanitarinis automobilis, kuris po mūšio lauke sužeistuosius surinkdavo. Tokių iš viso Estijoje išlikę tik trys. „Ir rusai, ir vokiečiai, dabar pas mus apsilankantys, giria, kad išsaugojom tokius eksponatus. Įdomu ir vieniems, ir kitiems“, – pabrėžė estų kariškis.

Prieš išplaukiant į gretimą salą U.Selirandas pašmaikštavo: „Atsargiai, Saremoje viskas blogiau nei čia. Tik viena, ką jie gero turi, - gerus kaimynus, mus.“ Kiekvienos salos gyventojai saviškę laiko geriausia – tokių užuominų netrūksta estų folklore.

Malūnų kalnas

Nuo šiaurinio Hyjumos kyšulio pervažiavus salą ir atsidūrus pietinėje dalyje, du kartus per dieną iš Soru kaimelio keltas kelia į Saremos salą. Pavažiavus keletą kilometrų - Angla, garsėjanti neseniai atkurtais senoviniais vėjo malūnais, kuriems jau per šimtą metų. „Kadaise kiekvienas salos gyventojas turėjo vėjo malūną. Sovietmečiu buvo liepta juos nugriauti, kas nesutiko - vežė į Sibirą, - teigė vietinio kultūros centro darbuotojas. – Kalnelyje liko penki, juos neseniai restauravome. Net miltų dabar susimalame, kai pagal senovinį receptą turistams duoną kepame.“

Estų pasididžiavimas – saloje vešintys storaliemeniai kadagiai. Viena ranka kamieno neapimsi. Lietuvoje tai jau būtų gamtos paminklas, o čia tokių ištisi miškai, estai juos pjausto ir dekoratyvines lenteles klijuoja. Tai unikalūs salos suvenyrai. Kaip ir įvairūs dirbiniai iš vietinio dolomito. Kadangi salos išsidėsčiusios ant šios gana kietos uolienos, tad ir keliai čia geri, asfalto užtenka vos sluoksnelį užlieti.

Kodėl trumpi sijonai

Iš Saremos salos į trečią pagal dydį Muhu salą galima nuvažiuoti supiltu 4 km pylimu. Kartu su aplinkinėmis mažomis salelėmis Muhu parapiją sudaro tik 1690 gyventojų. Tad nekeista, kad važiuojant per salą žmonių beveik nematyti. Jausmas toks, kad jie kur nors išsikraustė. Ypač užsukus į senovinį Koguvos kaimelį. Šiaudiniai namų stogai, iš akmenų sukrautos tvoros, senos valtys baigia samanomis apaugti. Kai mus pasitiko kaimo turizmo sodyboje nakvynę siūlanti šeimininkė, pirmiausia į akis krito jos ryškus tautinis sijonas. Svarbiausia - vos dengiantis kelius. Įpratę prie žemę siekiančių lietuviškų sijonų teiravomės, kaip kitados estų vyrai moterims leido tokius trumpus segėti. „Čia, Muhu saloje, moterys viskam vadovavo, jos pasakydavo, kas ir kaip bus. Vyrų dažniausiai namie nebūdavo – arba jūroje žuvį gaudė, arba gretimos Saremos salos miestus statė, – tvirtino moteris. - O ryškūs sijonai kitados nebuvo tokie. Moterys segėjo juodais, bet kai vyrai jūra iš Vokietijos pradėjo dažų parvežti, sijonai vis šviesėjo. Iš pradžių oranžiniai, paskui geltoni tapo.“

Išgelbėjo švedų karalių

Pajūryje estai didžiuodamiesi aprodė statomą milžinišką 19 m ilgio laivą. Tokiais prieš tūkstantį metų plaukiota. Kadangi laivas burinis, jam suvaldyti pakako keturių irklų. Kiekvienas išdrožtas iš vientisos atskiros pušies. Keli vietiniai vyrai, užsidegę laivą stato taip, kaip buvo statoma senovėje. Kitais metais ketina jau į jūrą išstumti ir turistus plukdyti.

Šalia gyvenantis 73 metų Pihlas Ilmanas Vasiljevičius papasakojo, kaip salos gyventojai dar XVI a. laisvi tapo. „Eidamas ledu netoli mūsų kraštų pasiklydo švedų karalius. Žmonės jį išgelbėjo. Nuo tada baudžiava ir buvo panaikinta“, - tikino jis.

Pasidarė smalsu, iš kur prie esto pavardės atsirado Vasiljevičius. Pasirodo, tokių atvejų būta daug. XIX a., kai sala priklausė carinei Rusijai, žemės duodavo tiems, kurie vaikus pavadindavo rusiškais vardais ir priimdavo stačiatikių tikėjimą. Su tokiu pasiūlymu susitaikė apie 70 proc. salos gyventojų. Tačiau iš reikalo priimta stačiatikybė nelabai prigijo. Paklausus, kokio jis dabar tikėjimo, Ilmanas atsakė: „Metodistas. Nors man jau tas pats.“

Bebrų taku

Iš Muhu salos persikėlus į žemyną, pro Piarnu traukiant Tartu link, verta stabtelti Somos nacionaliniame parke ir pasivaikščioti bebrų taku. „Įdomiausia būna pavasarį, kai patvinsta. Tada po parką, po mišką galima irstytis valtimis. Suvažiuoja šimtai smalsuolių. Galima prisiirti ir pro langą pažiūrėti, kaip gyvena vietiniai. O jie persikelia į antrą aukštą ir taip išlaukia kokias dvi savaites“, - pasakojo truputį lietuviškai kalbantis vietinis gamtininkas Algis Martsoo. Pasirodo, jo senelė buvo kilusi iš Lietuvos, senelis - iš Estijos, abu susitiko Sibire. Kitas senelis – vokiečių pusėje kariavęs austras, o jo žmona – vietinė lenkė. Giminės medis vertas istorinio romano.
Braškės ir kanklės

Pasivažinėti po Estijos apylinkes smagu ne tik pavasarį, bet ir žiemą, kuomet užšalusioje jūroje nulyginami keliai link nutolusių salų:

Viljandžio miestelyje akis traukia raudonų braškių skulptūros aikštėse. Jos „pabiro“ iš vietinio menininko primityvisto Paulo Kondaso (1900-1985) paveikslo, viena „noksta“ ir prie jo muziejaus. Taip kultūrininkai miesteliui įkvėpė keistuolio menininko dvasios. Muziejuje rodomas filmas pasakoja, kaip čia paminimi dailininko gimtadieniai. Aktoriai apsirengia taip, kaip jo paveikslų personažai. Netgi nuogos moterys atgyja iš drobių ir linksminasi muziejaus sode.

Pakeliui į Tartu verta užsukti į šalia Vortsjarvės ežero esantį turizmo informacijos centrą. Estų muzikantas Vaido Petseris čia pristato savo projektą ir per pusvalandį niekada kanklių rankose neturėjusiuosius išmoko jomis groti (www.viisikanell.ee). „Kompiuteryje surašau natas taip, kad lapą pakišus po stygomis būtų aišku, kurią jų užgauti. Štai ir visas menas, - pasakojo jis. - Svajoju, kad prie manęs prisidėtų latviai, lietuviai ir puslapis pasipildytų jūsų melodijų.“ Šis instrumentas trimis kalbomis net skamba panašiai - „kokles“ - latviškai, „kandel“ – estiškai.

Meškos muilas

Visai netoli Estiją nuo Rusijos skiriančio Peipaus ežero stovi balta šimtametė, neseniai restauruota Alatskivio pilis, kurios rūsyje vaškinėmis figūromis atkurti visi buvę dvaro ūkio gyventojai - sodininkas, arklininkas, kepėjos, melžėjos.

Į Sagadžio miško muziejų verta užsukti vien dėl meškos taukų muilo. Nuo jo, kaip estai juokauja, vyrams ant krūtinės pradės vešlus kailis augti, o kartu įmaišyti eglės sakai išvalys rūkančiųjų plaučius. Beje, meškos Estijoje nėra retenybė, čia jų gyvena apie 500, kasmet legaliai sumedžioti leidžiama net 60. Taline esančio viduramžių restorano valgiaraštyje net yra meškos letenos patiekalas. Tačiau skliausteliuose parašyta – jei pavyks sumedžioti.

Prie Peipaus ežero gana daug patogių privažiuoti ir stovyklauti vietų. Sovietmečiu istorijos vadovėliuose jis buvo vadinamas Čiudo ežeru, kadangi rusai kitapus ežero gyvenusius estus vadino „čiudnais“ (liet. keistais) žmonėmis.

Tartu mieste, be jo garsiojo universiteto, kurio žymiųjų profesorių portretai dabar išpiešti ant vieno pastato langų (atrodo, lyg gyvi žvelgtų į praeivius), verta užsukti į Žaislų muziejų. Čia surinkta tūkstančiai eksponatų: nuo porcelianinių, skudurinių lėlių, sovietmečio „čeburaškų“ iki dabartinių barbių. Įdomiausia, kad eksponuojamos žymių krašto žmonių vaikystės nuotraukos ir išsaugoti jų žaislai. Tarkim, galima pasižiūrėti, kokį meškiuką turėjo valstybės prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

Seksualiausia kalba

Visiems nuostabą kelia estų tostas „į sveikatą“ - „terviseks“. Iš kur čia tas „seks“, teiravomės. „O, mūsų kalba pati seksualiausia, - teigė kartu keliavusi „Postimees“ žurnalistė Veera Kopti. - Mes neturime giminių, iš vardų nesuprasi, vyras tai ar moteris, tačiau turime 14 linksnių. Neturime prielinksnių, bet juos prilipdome prie reikiamo žodžio galūnės. Pavyzdžiui „dėl“, „už“, „į“ estiškai būtų „eks“. „Sveikata“ estiškai - „tervis“. „Dėl sveikatos, į sveikatą“ - „terviseks“. O, tarkim, „eduseks“ reiškia „už sėkmę“. Tad žodelių su galūne „seks“ netrūksta, tačiau tai neturi nieko bendro su seksu. O užsieniečiai iš mūsų juokiasi.“

Komentarai (4)