Norite supriešinti grupelę žmonių? Paklauskite jų nuomonės apie galimybę pasikeisti seksualinę orientaciją. Religiniai fundamentalistai, manantys, jog homoseksualumą žmonės pasirenka patys, įsitikinę, jog homoseksualai gali bet kurią akimirką tapti heteroseksualiais – tereikia panorėti.

Kiti tvirtina, jog homoseksualai „tokiais jau gimsta“, todėl seksualinės orientacijos pakeisti nepadės joks gydymas (kurį jie vertina kaip žiaurią ir amoralią praktiką), skelbia lifeslittlemysteries.com.

Nors pastaroji perspektyva ir artimesnė tikrovei, žmonių seksualinės tapatybės problemas analizuojantys mokslininkai laikosi nuosaikesnės pozicijos. Nėra nei vieno patvirtinto atvejo, jog buvęs homoseksualas visiškai atsikratė potraukio tos pačios lyties atstovams.

Tačiau tikrai įmanoma, jog atsiranda žmonių, kurie seksu su tos pačios lyties atstovais užsiiminėja tiesiog norėdami praplėsti seksualinės patirties horizontus, tačiau tokius asmenis ir toliau traukia priešinga lytis.

„Manau, jog stipriai motyvuoti asmenys gali pakeisti savo elgesį, netgi pakeisti savo orientaciją“, – teigia psichologijos profesorė Heather Hoffman iš JAV Ilinojaus valstijoje esančiame Nokso koledžo.

Mokslininkės atliekamas tyrimas skirtas išsiaiškinti, kaip žmogaus patirtys ir mokymasis veikia jo seksualumą. Specialistė pademonstravo, jog seksualinis susijaudinimas – akivaizdus Ivano Pavloto refleksų teorijos pavyzdys: vienas stimulas siejamas su kitu tol, kol galiausiai pirmasis priverčia instinktyviai tikėtis antrojo.

H. Hoffman darbas atskleidžia, jog tiek vyrai, tiek moterys, pasitelkus tam tikrą dirgiklį, pavyzdžiui kvapą ar daiktą, gali būti seksualiai sujaudinti. Žmonių seksualinius polinkius taip pat lemia gyvenimiška patirtis – žmonės tarsi išmoksta būti sujaudinti ko nors tik tuomet, kai „su tuo kažkuo patiria seksualinį malonumą“, leidinyje „Archives of Sexual Behavior“ rašo psichologijos profesorė.

Seksualinė patirtis lemia seksualinio susijaudinimo modelius, apibrėždama, kokie konkretūs sekso partnerių veiksmai ar savybės mus jaudina, teigia H. Hoffman. Tačiau ar gali būti, kad žmonės priverčiami geisti nepirmenybinės lyties atstovų?

„Neturime pakankamai informacijos apie tokius atvejus su žmonėmis. Tačiau keli tyrimai su gyvūnais atskleidė, jog tiek patinai, tiek patelės visgi gali teikti pirmenybę nepirmenybinei lyčiai“, – teigia profesorė.

Vieno eksperimento metu seksualinės patirties neturintys putpelės patinai hormonais buvo paskatinti geisti tos pačios lyties paukščių. Po tokios seksualinės patirties jie ir ateityje rinkdavosi vyriškos lyties partnerius, todėl galima daryti išvadą, jog tos pačios lyties atstovų geisti jie išmoko per patirtį, mokydamiesi. Tačiau natūralus potraukis moteriškos lyties atstovėms niekur nedingo.

Kitas eksperimentas atskleidė, jog žymiai paprasčiau pakeisti vyriškos lyties putpelių potraukį ir grąžinti juos prie patelių pasitelkus atvirkštinio mokymo principą, nei priversti putpelės patinus, turėjusius seksualinės patirties su patelėmis, geisti tos pačios lyties atstovų. Panašūs rezultatai gauti ir atlikus eksperimentą su žiurkėmis.

Priversdami gyvūnus geisti tos pačios lyties atstovių, o vėliau sudarydami sąlygas grįžti prie priešingos lyties, mokslininkai įrodė, jog gyvūnų ir paukščių seksualumas nėra labai pastovus. Tačiau tai visai nereiškia, jog tą patį galima pasakyti apie žmones. Kiti eksperimentai aiškiai atskleidė, jog, sukuriant tam tikras sąlygas, priversti žmones homoseksualumą iškeisti į heteroseksualumą gali būti ne taip ir lengva.

Tačiau H. Hoffman įsitikinusi, jog kai kuriems žmonėms šis metodas galėtų pasiteisinti. Yra pagrindo manyti, jog moterų seksualiniai polinkiai lengvai kinta priklausomai nuo įgytos seksualinės patirties su nepirmenybine lytimi.

Skirtingai nei vyrai, kurie seksualiai orientuojasi arba į moteris, arba į tos pačios lyties atstovus, ir kurių seksualiniai polinkiai susiformuoja brendimo laikotarpiu, moterys, anot Jutos universiteto psichologės Lisos Diamond, pasižymi didesniu „erotiniu lankstumu“.

Moterų seksualinę orientaciją lemia kultūriniai veiksniai, malonios ar nemalonios seksualinės patirtys, taip pat meilė ir emocinis prisirišimas. Kaip dar sausį rašė L. Diamond, moterų seksualinis dinamiškumas atsiskleidžia ir per faktą, jog moteris ir merginas seksualiniai jaudina tiek erotiškos vyrų, tiek tos pačios lyties atstovių nuotraukos (tuo tarpu vyrus jaudina tik viena konkreti lytis).

Erotinis lankstumas gali paaiškinti, kodėl tos pačios lyties atstovėms potraukį jaučiančios moterys geriau prisitaiko prie heteroseksualaus gyvenimo būdo nei homoseksualūs vyrai. Tačiau pasitraukimas iš lesbiečių gretų visai nereiškia, jog joms pavyksta atsikratyti buvusių geidulių.

„Lisa išsiaiškino, jog seksualinis lankstumas tai labiau seksualinio potraukio horizonto plėtimas, o ne vieno geismo pobūdžio ištrynimas, pakeičiant jį nauju. Manau, jog vyrai taip pat gali taip elgtis, tačiau esu įsitikinusi, jog toks elgesys būdingesnis būtent moterims“, – apie L. Diamond atliktą tyrimą kalbėjo H. Hoffman.

Galiausiai specialistai pažymi, jog homoseksualai „nėra tokie iš prigimties“ – tikrai nėra taip, jog tos pačios lyties atstovai juos trauktų nuo pat mažumės. Seksualinė orientacija nusistovi brendimo laikotarpiu. Anot seksualinės orientacijos tyrinėtojo iš Kornelio universiteto Gerulfo Riegerio, „labai gali būti, jog homoseksualumą lemia keli svarbūs veiksniai“: tarkim „hormonų kiekis motinos įsčiose bei ankstyvosios seksualinės patirtys“.

Genų įtakai kelio užkirsti neįmanoma, tačiau ar tai galioja kitiems seksualinę orientaciją lemiantiems veiksniams? „Norint nustatyti, ar polinkiai ir nusistatytos ribos nulemti dar prieš žmogui gimstant ar tam tikrais raidos etapais, gali būti kardinaliai pakeisti, reikia daugiau informacijos“, – tvirtina Lee Becksteadas.

Vis dar nenustatyta, ar įmanoma, pasitelkus I. Pavlovo teoriją, mokymo procesus ir net hormonų terapiją priversti homoseksualius žmones dėl religinių, kultūrinių ar asmeninių priežasčių pereiti prie heteroseksualaus gyvenimo būdo. Tačiau atsižvelgiant į faktą, jog mokslininkų, manančių, jog homoseksualumas – problema, kurią reikia spręsti, yra nedaug, kyla natūralus klausimas, ar tokie gydymo metodai bus kada nors ištobulinti.

Kaip pažymi L. Becksteadas, „reikia stengtis pakeisti ne nekintamus seksualumo aspektus, o bandyti visiems laikams atsikratyti nesusipratimų, diskriminacijos ir priešiškumo, būdingų būtent heteroseksualams“.

Komentarai (2)