Ar tikrai mirtinas virusas – Amerikos karinėse laboratorijose dirbusių mokslininkų darbo vaisius? Net ketverius Šaltojo karo metus tokia mintis nuolat sukosi žmonių galvose, apie tai pirmuosiuose puslapiuose rašė dienraščiai. Ir nepaisant to, jog mokslininkai atvirai abejojo šios teorijos patikimumu, JAV munduras buvo suteptas. Tik kritus geležinei uždangai, rašo „Der Spiegel“, paaiškėjo tikrieji šios teorijos iniciatoriai ir skleidėjai.

Į Arno Widmanno, savo laiku vadovavusio Vokietijos kairiųjų laikraščio TAZ kultūros skilčiai, rankas XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį pateko tekstas, kurio autorystė priklausė garsiam rašytojui Stefanui Heymui. Tai buvo jo interviu su Berlyno universiteto biologijos profesoriumi Jakobu Segalu, publikuotas 1987 metų vasario 18 dieną.

Šis interviu tapo tikra bomba, kaip prisimena vienas iš laikraščio žurnalistų. Straipsnyje J. Segalas tvirtina, jog ŽIV virusas 1977 metais dirbtiniu būdu buvo susintetintas JAV Merilando valstijoje, Fort Detrike – jis buvo išgautas iš dviejų virusų: VISNA ir HTLV-1. Šią teoriją su džiaugsmu pirmieji pasičiupo kairiųjų pažiūrų atstovai. „Pagaliau buvo rastas baisiojo mirtino viruso, nuo XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžios sėjančio mirtį ir baimę, atsiradimo kaltininkas! Be to, paaiškėjo, jog kaltininkas – pats didžiausias kairiųjų priešas – Amerika. Profesorius iš Rytų Berlyno dėl savo iškeltos hipotezės išgarsėjo ir Vakaruose“, – rašo „Der Spiegel“.

Tačiau nei A. Widmannas, nei Vokietijos kairieji tuomet negalėjo net įsivaizduoti, jog pateko į purviną sovietų slaptųjų tarnybų pradėtą propagandos žaidimą. Pasirodo, teorija, esą ŽIV virusą sukūrė JAV karinės bazės mokslininkai, nebuvo J. Segalo išradimas. Ši idėja gimė specialiojo KGB padalinio darbuotojų galvose – apie tai XX amžiaus 10-ąjį dešimtmetį papasakojo Vasilijus Mitrochinas ir Olegas Gordijevskis.

Teorija buvo vadinama kodiniu vardu „Infekcija“. Nuo 1983 metų sovietų specialiųjų tarnybų agentai iš visos širdies užsiėmė jos skleidimu, viso pasaulio dezinformacija. Tikslas – apjuodinti Ameriką – pateisino bet kokias priemones. A. Widmannas ir S. Heymas tebuvo maži sraigteliai jau įsisukusioje antiamerikietiškos propagandos mašinoje.

J. Segalo idėjas nuolat atmesdavo tiek įtakingiausi Vakarų, tiek sovietų specialistai, besigilinantys į ŽIV problemą. Vienas iš tokių blaivaus proto specialistų buvo Sovietų Sąjungos Ivanovo vardo medicinos mokslų akademijos virusologijos instituto mokslų daktaras, ŽIV tyrinėtojas Viktoras Ždanovas.

„Sunday Express“, „Daily Telegraph“, „Times“ ir kiti britų dienraščiai 1986 metų rudenį pradeda sekti pasakas apie mokslininkus iš JAV karinių laboratorijų, sukūrusius mirtiną virusą.

„KGB iš pasitenkinimo trynė rankas. Kuo daugiau leidinių skalambijo apie šią absurdišką teoriją, tuo daugiau skaitytojų, neturinčių pakankamai teorinių žinių, leisiančių kritiškai vertinti tokią idėją, iš viso pasaulio jomis tikėjo. Daugiau nei 80-yje valstybių, 25-omis kalbomis, 200-uose leidinių tuo metu buvo rašoma apie kraują stingdančius eksperimentus, atliekamus slaptose Pentagono laboratorijose.

Tačiau jau 1987 metais paaiškėjo, jog sensacinga, melu ir pramanais paremta teorija tapo rakštimi pačiai sovietų valdžiai. Ji metė šešėlį ant tuometinio generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vykdytos įtampos mažinimo politikos. 1987 metų vasaros pabaigoje jis įsako KGB nutraukti bet kokią veiklą minėtuoju klausimu ir bando Amerikos kažkokiu būdu atsiprašyti. Įdomiausia, jog tuo laiku, kai J. Segalo teorija Europoje po truputį pradeda grimzti užmarštin, pačioje Amerikoje ji pradeda gyventi savą gyvenimą. Atsiranda teigiančių, jog ŽIV buvo sukurtas kovai su homoseksualizmu, kiti manė, jog ŽIV – bandymas pažaboti juodaodžių populiaciją.

Komentarai (4)