NASA kosminių zondų ir po Marsą važinėjančių aparatų nedidelės kariuomenės bendras šūkis yra „Ieškok vandens!“ Ten, kur yra vandens, gali būti ir gyvybės, kuriai reikalingas vanduo kaip tirpiklis, kuriame galėtų tarpusavy sąveikauti sudėtingos gyvosioms sistemoms būtinos makromolekulės, rašo „Discovery“.

Marse gausu geologinių požymių, kad kadaise tai buvo drėgna planeta. Bet tie laikai jau seniai praėjo. Vienas iš svarbiausių Marse besilankančio geologo, vardu „Curiosity“, atradimų – išdžiuvusios senovinės vagos, kuria prieš milijardus metų tekėjo vanduo, aptikimas.

Ironiška tai, kad jei sugebėtume nusigauti kelis šimtus milijonų kilometrų už Marso orbitos, kirstume Saulės sistemos užšalimo liniją – ribą, už kurios gausu vandens ledo, išlikusio nuo ten esančių planetų gimimo.

Bent po šešių už užšalimo ribos besisukančių Saulės sistemos dangaus kūnų paviršiumi yra vandenynų, kuriuose galbūt visai patogiai egzistuoja gyvybė – tai palydovai Europa, Ganimedas, Kalista, Titanas, Enceladas ir Tritonas. Kiekviename iš jų vandens gali būti tiek pat, o gal net ir daugiau, nei visuose Žemės vandenynuose. Tiesą sakant, Žemė, palyginus su šiais palydovais, yra labai jau sausa planeta.

Gyvenamosios kosminės zonos, kurioje vanduo gali stabiliai laikytis planetos paviršiuje, idėja Michaelo Harto buvo moksliškai įvertina ir išpopuliarinta praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje. Saulės sistemoje ta zona yra ganėtinai siaura, o remdamasis šia prielaida M. Hartas parašė dažnai cituojamą mokslinį darbą, patvirtinantį Retos Žemės hipotezę: atkurti sudėtingos gyvybės evoliuciją kosmoso sąlygomis būtų sunku.

Bet šiais laikais gyvenamos zonos sąvoka yra pasenusi, tvirtina NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos (Jet Propulsion Laboratory, JPL) mokslininkas Kenas Handas. „Gyvybės zonos scenarijus pasenęs. Išgalvota ir naujų būdų kaip palaikyti gyvybę per potvynių ir atoslūgių sąveikas“.

Naująją paradigmą taip pat patvirtina stiprėjantis suvokimas, kad Žemės ekstremaliose aplinkose gyvybės įvairovė yra tiesiog stulbinanti. Tiesą sakant, vadinamieji ekstremofilai tikriausiai buvo pirmieji Žemės gyventojai – ir po milijardo metų jie bus paskutinieji mūsų planetos gyventojai.

Gyvybės mėginių aptikimas tolimų planetų vandenynuose – ne pati lengviausia užduotis. Tam reikės pragręžti ne vieno kilometro storio ledo sluoksnį. Bet tai bus kur kas lengviau nei nusiųsti pramoninę gręžimo įrangą ir profesionalių gręžėjų-astronautų komandą į Marsą, kad jie ten surastų giliai pasislėpusį vandeningą planetos sluoksnį.

Labai svarbu yra tai, kad gyvybės aptikimas Europos vandenyne neabejotinai įrodytų, jog Saulės sistemoje nepriklausomai įvyko dvi genezės. O tai, savo ruožtu, reikštų, kad gyvybė yra neišvengiamas besivystančios Visatos produktas.

Galbūt dar svarbiau būtų tai, kad jeigu Europos mikrobuose aptiktume DNR ar RNR struktūros molekulių, tuomet būtų įrodyta, jog konverguojančios evoliucijos teorija yra patikimesnė nei kontingentinės evoliucijos teorija, teikianti pirmenybę visiškai atsitiktinei įvykių sekai.

Konverguojančios evoliucijos teorija prognozuoja, kad Visata yra linkusi rinktis tam tikrą molekulinį gyvybės pagrindą, nepriklausomai nuo pradinių aplinkos sąlygų ir biologinių suvaržymų. Be jokios abejonės, kreacionizmo šalininkai tokią naujieną pavadintų protingo sumanymo teorijos įrodymu.

O kodėl atradus mikrobų Marse negalėtume teigti, kad genezė vyko ir toje planetoje? Bėda ta, jog išsiaiškinus, kad Marso organizmuose egzistuoja panaši į mūsų DNR ir RNR struktūra, būtų stipri pagunda manyti, kad tos planetos gyviai yra mūsų pusbroliai. Ankstyvoje Saulės sistemoje galbūt buvo įmanomas kryžminis gyvybės išplitimas dėl meteoritų atakų vienoje planetoje į tarpplanetinę erdvę pasklidus mikrobams ir nukeliavus į kitą planetą. Taip pat galima, tačiau mažai tikėtina teorija – kad Marsą apgyvendintų mikrobai, pasklidę iš prastai sterilizuoto į šią planetą mūsų pasiųsto mokslinio zondo.

Bet jei gyvybę rastume tolimesnių Saulės sistemų planetų vandenynuose, kurie nuo aplinkos buvo izoliuoti milijardus metų, tokie įtarimai negaliotų.

Saturno palydovas Enceladas yra viena iš perspektyviausių vietų „mikrobų žvejybai“, nors jis ir nutolęs nuo mūsų per maždaug pusantro milijardo kilometrų. Pasak K. Hando, Encelado vandenynas pats „šoka link mūsų“. Iš šio palydovo paviršiuje esančių ledo trūkių veržiasi geizerius primenantys garo stulpai vandeniu ir organinėmis medžiagomis užpildo pliurzės vagas. Šį dangaus kūną jau milijardus metų kaitina potvynių ir atoslūgių jėgos, taigi, gyvybės atsiradimo Encelade tikimybė santykinai yra didelė.

Perpus arčiau nei Enceladas yra Jupiterio mėnulis Europa, taigi, gyvybės ieškantiems astrobiologams tai tikriausiai būtų patrauklesnis kelionės tikslas. Europoje esančio vandens kiekis yra 2-3 kartus didesnis nei Žemėje. Žemės vandenynų vidutinis gylis yra apie 8 kilometrai, tuo tarpu Europos vandenynai yra bent 10 kartų gilesni.

Europos kosmoso agentūros planuojamas kurti zondas JUICE (Jupiter Icy moons Explorer) šio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje turėtų aplankyti visus tris vandeningus Jupiterio palydovus – Europą, Ganimedą ir Kalistą. O žvelgiant į tolimesnę ateitį pati didžiausia dovana astrobiologams būtų atominės energijos maitinamas zondas, kuris prasigręžtų pro Europos ledą ten, kur jis yra plonesnis, ir paimtų mėginį. Vėliau Europos vandenyno turinio mėginiai būtų pargabenti į Žemę ir ištirti 5 klasės biologinio saugumo lygio laboratorijoje (šiuo metu aukščiausias biologinio saugumo lygis yra 4).

Europą tyrinėsiančio zondo sterilizavimas nebūtų sudėtingas, nes jį gerokai apšvitintų Jupiterio radiacijos juostos. Be to, Europos vandenilio peroksidas papildomai apiplautų per ledą besigręžiantį zondą.

Bet kuriant po Europą roposiantį ir jos ledą gręšiantį zondą teks įveikti gausybę mokslinių bei inžinerinių galvosūkių, be to, toks zondas be jokios abejonės bus pasakiškai brangus. Pigesnis yra misijos LIFE (Live Investigation for Enceladus) projektas. Tai būtų idėjinis „Stardust“ misijos, kurios metu praskrendant netoliese buvo surinktos „Wild-2“ kometos dulkės, palikuonis. 200 mln. JAV dolerių kainavusi „Stardust“ misija kometos dulkes sugaudė į aerogelio diskus. LIFE panašiu metodu rinktų Encelado geizerių mėginius ir tuomet juos pargabentų į Žemę.

Saulės sistemoje vandens pasauliai yra tokie dažni ir įvairūs, kad antrosios genezės įrodymas yra tikriausiai tik laiko klausimas.

Vaizdo siužetas

Komentarai (21)