Astronomai: Čeliabinsko meteoritas kosmose paliko 80 mln. tokių pat ir didesnių „pusbrolių“ (0)
Dėl to, kad internete pasirodė dešimtys vaizdo siužetų, kuriuose užfiksuotas Čeliabinsko meteorito kritimas, mokslininkai gavo gerus šansus atsekti kai kurias vasario 15 d. virš Uralo sudegusio masyvaus meteorito praeities detales. Jau dabar aišku, kad tai buvo akmeningas, dažnos rūšies bolidas. Naujausia informacija, kurią astronomams pavyko išsiaiškinti – iš kur nekviestas atklydėlis atskriejo ir… įspūdingas giminaičių skaičius – 80 mln. „pusbrolių“ tokio pat dydžio ir didesnių meteoritų.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Antiokijos universiteto (Kolumbija) astronomai Chorchė Zuluaga (Jorge I. Zuluaga) ir Ignacijus Ferinas (Ignacio Ferrin) atliko preliminarios meteorito orbitos aplink Saulę rekonstrukcijos skaičiavimus ir priėjo išvadą, kad dešimtis tūkstančių tonų svėręs luistas atskriejo iš gerai žinomos apolonais vadinamos asteroidų grupės, kurios nariai gana dažnai praskrieja pro Žemę.
Astronomai yra nustatę apie 240 šios grupės asteroidų, kurių skersmuo yra 1km ar didesnis, ir mano, kad beorėje erdvėje skrieja apie 2 tūkst. kilometrinio kalibro uolų. Kiek gi galėtų būti Čeliabinsko meteorito dydžio "gentainių"? 80 milijonų.
Anot astronomų, kosminio akmens trajektoriją taip pat galima atsekti pagal infragarso bangų, kurias atmosferoje paliko krentantis kūnas, parametrus. Žinant juos, galima sužinoti meteorito skriejimo kryptį ir degimo metu išsiskyrusios energijos kiekį. Infragarsą girdi drambliai ir balandžiai, tačiau žmonės tokias meteorito paliktas bangas išgirdo tik per infragarsinių stočių tinklą, apie kurį ir jo darbo rezultatus fiksuojant Čeliabinsko meteorito kritimą, visai neseniai rašėme.
„Norime žinoti ne tik iš kur jis atskriejo, bet ir tikslų jo dydį, konsistenciją tą akimirką, kai pradėjo irti, – vardija Žemės ir planetų mokslų profesorius iš Vašingtono universiteto Sent Luise Bilas Makinonas (Bill McKinnon). – Kolegos jau yra tyrinėję šios rūšies asteroidų „vizitus“ į Žemės atmosferą, tačiau paprastai tie bolidai nebūdavo tokie dideli.“
Nors mokslo pasaulyje buvo pasigirdę balsų, jog Čeliabinsko meteorito kritimą buvo galima numatyti bent jau iki jo kritimo likus keliolikai valandų, pamatyti jį anksčiau negalėjo niekas, nes akmuo atskriejo iš Saulės pusės. Tačiau meteorito kritimą netikėtai užfiksavusios vaizdo kameros Rusijoje Ch. Zuluangai ir I. Ferinui davė pakankamai pradinių duomenų, pagal kuriuos Kolumbijos mokslininkai, panaudoję trigonometrinius skaičiavimus, nustatė Čeliabinsko meteorito greitį, aukštį ir poziciją (į orbitą jis įskriejo maždaug 30° kampu), taip pat geolokacinę padėtį vadinamuoju „ryškiausiu kritimo momentu", kai vaizdo įrašuose meteorito liepsnų šviesa nustelbia dienos šviesą ir meta šešėlius ant žemės. Gautus duomenis tyrėjai suvedė į kompiuterinį modelį, kuris įvertina Mėnulio, Žemės ir kitų planetų gravitacijos įtaką nukritusiam dangaus kūnui bei padarė išvadą, kad tai buvo Apolonų grupės asteroidas. Tyrimo rezultatai publikuoti ArXiv.org.