Pasirodo, perkūnijų metu gali trenkti ne tik įprastiniai, bet ir nematomi tamsieji žaibai. Nors tokio atmosferos reiškinio pavadinimas, regis, labiau tiktų maginės fantastikos ar mokslinės fantastikos žanrui, tačiau „Washington Post“ praneša, jog tyrėjai aptiko tokių žaibų egzistavimo požymių. Panašu, kad tamsieji žabai perkūnijų metu konkuruoja su įprastiniais žaibais. Be to, tamsusis žaibas gali nutrenkti žmogų, o jis apie tai nė nesusimąstys.

Kaip ir įprastiniai žaibai, tamsieji žaibai susiformuoja audros debesyse.

„Iš tiesų, jie gali būti alternatyvus būdas debesyse susikaupusiai energijai išsikrauti, – tvirtina Floridos technologijų instituto (JAV) žaibų tyrėjas Džozefas Dvajeris (Joseph Dwyer). Mokslininkas sukūrė modelį, kuris paaiškina, kaip formuojasi tamsieji žaibai. Jo idėja laukia kolegų įvertinimo.

Apie tamsiųjų žaibų egzistavimą mokslininkai pradėjo įtarti XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje – įtarimų sukėlė palydoviniai gama spinduliuotės matavimai (žr. vaizdo siužetą naujienos pabaigoje). Gama spinduliai – didžiausia energija pasižymintys spinduliai elektromagnetiniame spektre – paprastai siejami su radioaktyvaus skilimo procesais, branduoliniais sprogimais ir supernovų sprogimais. Panašu, kad tamsieji žaibai gali būti susidaryti iš rentgeno spindulių ir gama spindulių.

Kaip tokio neįprasto galingumo spinduliai susiformuoja audros debesyse? Dž. Dvajeris spėja, kad dėl to gali būti kalti supergreiti elektronai – galbūt tokio greičio įgavę į Žemės atmosferą įskriejus kosminės kilmės spinduliuotei. Tada didelės energijos elektronai susiduria su audros debesį sudarančiais atomais, todėl išsiskiria rentgeno ir gama spinduliai. Tokie elektronų ir atomų susidūrimai išprovokuoja grandininę reakciją, kuri ir galėtų būti mįslingųjų tamsiųjų žaibų susidarymo pagrindas.

„Nors niekas to kol kas negali patvirtinti, gali būti, kad tamsieji žaibai yra trenkę į žmones. Didžiausia tokio įvykio tikimybė – skrendant lėktuvu“, – aiškina Dž. Dvajeris.

Tiesa, tai – mažai tikėtina: juk pilotai nuo audrų laikosi atokiau, o tamsiųjų žaibų išlydžiai turėtų būti gerokai retesnis reiškinys nei įprastiniai žaibai – manoma, kad jų susidaro ne daugiau nei 1 tamsusis žaibas 1000 įprastinių žaibų. Tačiau jei tamsusis žaibas trenktų į lėktuvą, keleiviai smūgio turbūt nepajustų ir neišgirstų – tik absorbuotų tai, kas, Dž. Dvajerio vertinimu, būtų leistina viso gyvenimo radiacijos dozė.

„Vienintelis būdas nustatyti, ar į lėktuvą netrenkė tamsusis žaibas – radiacijos matuokliai, – įsitikinęs Dž. Dvajeris. – Be to, per patį tvyksnio piką aplink lėktuvą labai trumpai akimirkai gali susidaryti melsvai violetinis švytėjimas. Tačiau salone viduje esantys žmonės to tikriausiai nepajustų. Tiesa, jų gauta radiacijos dozė bus didelė.“

„Kasmet Jungtinėse Valstijose smogia apie 25 mln. regimų įprastinių žaibų ir nusineša vidutiniškai po 30 žmonių gyvybių, – pasakoja Nacionalinės orų tarnybos Grėjuje (Meinas, JAV) žaibų saugos specialistas Džonas Džensenijus (John Jensenius). – Visame pasaulyje per metus žaibai trenkia apie milijardą sykių.“

Gama spindulius tyrinėjantis Jūrų tyrimų laboratorijos (Vašingtonas, JAV) ekspertas Erikas Grouvas (J. Eric Grove) teigia, kad Dž. Dvajerio teorija iš tiesų susišaukia su naujausiais palydoviniais duomenimis apie perkūnijų metu susidarančias didelės energijos spindulių emisijas. Tiesa, mokslininkas pažymi, jog naujausi Italijos palydovo duomenys byloja, kad perkūnijų metu susidaro galingesni gama spindulių srautai nei numato hipotetinė Dž. Dvajerio teorija.

E. Grouvas viliasi, kad papildomi duomenys iš jutiklių, sumontuotų kosminiame „Fermi Gamma-ray Space Telescope“ teleskope suteiktų daugiau informacijos apie tamsiuosius žaibus.

„Reikia atlikti daugiau gama spindulių ir elektrinio lauko eksperimentų – tiek pačiose audrose, tiek netoli jų“, – tvirtina E. Grouvas.