Vak­ci­nų ty­rė­jai pri­va­lo at­vi­rai kal­bė­ti apie sa­vo dar­bą, jei nori iš­sau­go­ti vi­suo­me­nės pa­si­ti­kė­ji­mą

Nedaug (jei išvis dar kokia nors) medicininių intervencijų suteikė tiek naudos, kiek skiepai. Per praėjusį šimtmetį jie apsaugojo milijonų milijonus žmonių nuo mirtinų užkrečiamų ligų. Tad didėjantis supratimas, kad kai kurie skiepai gali suteikti dar ir iš anksto nenumatytą naudą, yra labai reikšmingas visuomenei (žr. „Netikėti vakcinų privalumai“).

Šie „nespecifiniai poveikiai“ yra dokumentuoti didelėje dalyje profesionaliai įvertintų (angl. peer reviewed) tyrimų, ir dėmesingai aptariami vakcinų tyrėjų. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sudarė komitetą iki šiol sukauptų įrodymų įvertinimui ir nustatymui, kokių veiksmų (jei išvis kokių nors) reikėtų imtis.

Bet kai iš New Scientist pirmą kartą susisiekėme su PSO, siekdami išsiaiškinti šio komiteto tikslus, atsimušėme į tylos sieną. Į mūsų telefono skambučius ir elektroninius laiškus nebuvo atsakoma, kaip ir į pakartotinius prašymus pasikalbėti su koordinuojančiaisiais peržiūrą. (Spaudos atstovas galiausiai padarė šykštų ir neapibrėžtą pareiškimą). Billo ir Melinda'os Gates'ų fondas ir GAVI aljansas, du kiti didžiausi besivystančio pasaulio šalių vakcinavimo žaidėjai, taip pat atsisakė komentuoti.

Tokiam santūrumui yra akivaizdi priežastis. Tyrėjai vengia viešai pripažinti, kad supratimas apie vakcinų veikimą gali būti toli gražu ne tobulas. Šis atsargumas suprantamas, žinant kai kurių skardžiabalsių antivakcinacijos lobistų norą pasinaudoti bet kokiu neužtikrintumu savo naudai. Tačiau tai visiškai nedera su mokslo veikimu ir prieštarauja pats sau: kam išvis reikėtų tyrimų, jei nebūtų, ką tirti?

Ir dar tai naikina priežastį, kurios turėtų laikytis medicinos mokslininkai ir sveikatos priežiūros darbuotojai – siekimą imunizuoti vaikus.

Daugelis iš rezervuotai žiūrinčiųjų į vakcinavimą nėra užkietėję neigėjai, o tėvai, paprasčiausiai sumišę dėl tinkamiausių veiksmų savo vaikų sveikatos užtikrinimui. Dabar šis sprendimas gula ant jų ir tiktai jų pečių: bet skiepijimas neįprastas tuo, kad jis efektyviausias tada, kai taikomas plačiai. Skiepijimą vardan „didesniojo gėrio“ remiantys argumantai tikriausiai bus neišgirsti, jei tėvai nesijaus galintys daryti informuotą sprendimą dėl to, kas geriausia jų vaikui.

Tad reikalas susiję ne tik su informacija, bet ir su pasitikėjimu – ir pirmosios sulaikymas greitai lemia antrojo praradimą. Kaip aiškiai išsireikšta 2011 metų The Lancet straipsnyje (vol 378, p 526), visuomenės pasitikėjimas vakcinavima gali būti išsaugotas tik „suinteresuotų pusių bendravimu ir įsiklausymu, priimant skaidrius sprendimus ir nuoširdžiai bei atvirai svarstant neaiškumus ir rizikas“.

Kol kas daugelis tėvų nėra visiškai įsitikinę, kad jei pasirodytų, kad vakcinos kelia kokių grėsmių be gerai žinomų pašalinių poveikių, jiems būtų apie tai pranešta, o tai yra vaisinga dirva abejonių sėjėjams.

Tėra vienintelis būdas tam išspręsti: atvirumas. Nėra abejonių, kad tyrėjų nenoras kalbėti kalbėti apie savo darbą atvirai kyla iš geriausių ketinimų. Bet jie negali tokie nebylūs amžinai. Taip elgdamiesi jie rizikuoja paskatinti būtent tai, ką stengiasi įteigti pagiežingiausi ir neracionaliausi vakcinavimo kritikai: tylos sąmokslą.

Komentarai (0)