Naujame vaizdo įraše - išaiškinimas, iš ko sudaryta Saulės sistema (Video) (0)
Astronomijos mėgėjams šis schematinis animuotas dizainerio Philippo Dettmerio sukurtas vaizdo įrašas tikriausiai naujos informacijos nesuteiks, tačiau tai, kaip pateikiama informacija, iš tiesų žavi: jis vaizdžiai parodo, kokie menkučiai esame mes, žmonės, Saulės sistemos mastu – jau nekalbant apie galaktiką ar Visatą apskritai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
P. Dettmeris savo parengtame filmuke vaizdžiai parodo visų Saulės sistemos planetų pagrindines savybes ir keletą įdomių, įsimintinų faktų.
Filmuko autorius ne tik parodo iš ko sudaryta Saulės sistema, bet ir kokia yra jos ateitis. Ir nors mums teiginys, kad „Žemė paskęs Saulės liepsnose“ skamba šiurpiai, pažiūrėjus šį filmuką ateitis neatrodo tokia jau niūri.
Mes gyvename ramiame Paukščių tako galaktikos kampelyje. Mūsų namai – Saulės sistema. Tai yra 4,5 mlrd. metų senumo darinys, kuris aplink galaktikos centrą skrieja 200 000 km/h greičiu ir pilną ratą apsuka per 250 000 000 metų.
Saulės sistemos centre yra mūsų žvaigždė – Saulė. Aplink ją sukasi aštuonios planetos, trilijonai asteroidų bei kometų ir keletas nykštukinių planetų. Aštuonios planetos yra suskirstytos po keturias: vienos yra panašios į mūsų Žemę (Merkurijus, Venera, Marsas ir pati Žemė), o kitos keturios yra dujiniai gigantai (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas).
Merkurijus – mažiausia ir lengviausia planeta iš visų. Merkurijaus metai yra trumpesni už Merkurijaus parą, todėl šioje planetoje temperatūrų svyravimai yra labai dideli. Merkurijus neturi atmosferos ar palydovų.
Venera – vienas ryškiausių objektų Saulės sistemoje ir pagal kaitrą lenkia visas kitas planetas. Atmosferos slėgis joje yra 92 kartus didesnis nei Žemėje. Nevaldomas šiltnamio efektas reiškia, kad temperatūra Veneroje niekada nekrenta žemiau 437 ºC padalos. Venera taip pat neturi palydovų.
Žemė yra mūsų namai. Ir vienintelė planeta, kurios temperatūra yra tinkama skystam vandeniui susidaryti. Be to, tai yra kol kas vienintelė mums žinoma vieta, kurioje egzistuoja gyvybė. Žemė turi vieną palydovą.
Antra pagal mažumą Saulės sistemos planeta yra Marsas. Jo masės vos pakanka labai retai atmosferai išlaikyti. Marse esantis Olimpo kalnas – pats aukščiausias Saulės sistemoje. Jis yra daugiau nei triskart aukštesnis už Everestą. Marsas turi du nedidelius palydovus.
Jupiteris – didžiausia ir masyviausia Saulės sistemos planeta. Didžiąją jo dalį sudaro vandenilis ir helis. Planetoje siaučia didžiausios ir stipriausios mums žinomos audros. Didžiausia šios planetos audra – Didžioji raudonoji dėmė – yra triskart didesnė už Žemę. Jupiteris turi 67 palydovus.
Saturnas yra antra pagal dydį planeta. Jo tankis yra mažiausias iš visų planetų. Jeigu turėtumėte pakankamai didelę vandens vonią, tai Saturnas joje plūduriuotų. Saturną puošia plati, gerai matoma žiedų sistema. Jis turi 62 palydovus.
Uranas – trečia pagal dydį ir viena iš šalčiausių planetų. Tai yra mažiausias iš dujinių gigantų. Uranas išsiskiria tuo, kad jo sukimosi ašis yra pasvirusi į šoną, skirtingai nuo kitų planetų. Jis turi 27 palydovus.
Neptūnas – paskutinė Saulės sistemos planeta, panaši į Uraną. Ji taip toli nuo Saulės, kad Neptūno metai trunka 164 Žemės metus. Didžiausias kada nors išmatuotas vėjo greitis buvo užfiksuotas Neptūne – beveik 2100 km/h. Neptūnas turi 14 palydovų.
Jeigu lygintume planetų dydžius, jų skirtumai tampa kur kas aiškesni. Pagal svorį pirmauja Jupiteris. Mažasis Merkurijus yra mažesnis netgi už vieną iš Jupiterio palydovų Ganimedą. Jupiteris yra toks masyvus, kad jis vienas sudaro 70 proc. visų Saulės sistemų planetų masės ir stipriai veikia savo aplinką. Žemei tai yra labai naudinga, nes Jupiteris sutraukia didžiąją dalį pavojingai didelių asteroidų, kurie galėtų išnaikinti gyvybę Žemėje.
Bet net ir Jupiteris yra nykštukinis, palyginus su mūsų žvaigžde – Saule. Būtų netgi nesąžininga vadinti Saulę masyvia – ji sudaro 99,86 proc. visos Saulės sistemos masės. Didžiąją jos dalį sudaro vandenilis ir helis, o sunkesni elementai – tokie, kaip deguonis ar geležis – sudaro mažiau nei 2 procentus jos masės. Branduolyje vykstančiose termobranduolinėse reakcijose per sekundę Saulė sunaudoja 620 milijonų tonų vandenilio ir generuoja pakankamai energijos, kad patenkintų visus žmonijos poreikius daugeliui metų.
Bet aplink mūsų Saulę sukasi ne vien aštuonios planetos – ratu aplink ją juda ir trilijonai asteroidų bei kometų. Didžioji jų dalis yra susikoncentravusi į dvi juostas – asteroidų juostą tarp Marso ir Jupiterio bei Kuiperio juostą, esančią Saulės sistemos pakraštyje. Šiose juostose yra daugybė objektų. Kai kurie jų yra vos dulkelės dydžio, o kai kurie priskiriami nykštukinėms planetoms. Žinomiausias asteroidų juostos objektas yra Cerera, o žinomiausias objektas Kuiperio juostoje yra Plutonas, Makemake ir Haumėja.
Paprastai asteroidų juostą nusakome kaip tankią sankaupą objektų, kurie nuolat vienas su kitu susiduria. Bet iš tiesų asteroidai yra pasiskirstę erdvėje, kuri yra tokia nenusakomai didelė, jog labai sunku vienu metu įžvelgti du asteroidus. Nepaisant milijardų objektų, asteroidų juostos yra ganėtinai tuščios erdvės. Nors ir tokioje tuščioje erdvėje nuolat vyksta jų susidūrimai.
Abiejų asteroidų juostų masė – visai neįspūdinga. Asteroidų juostos masė yra vos didesnė už 4 procentus mūsų Mėnulio masės. Kuiperio juostos masė yra tarp 1/25 ir 1/10 Žemės masės.
Vieną dieną Saulės sistema liausis egzistavusi. Saulė mirs, o Merkurijus, Venera ir galbūt Žemė bus sunaikinti. Po 500 milijonų metų taps vis karščiau ir karščiau, kol kažkuriuo metu Saulė ištirpins Žemės plutą. Tuomet Saulė vis augs ir augs, kol galų gale arba prarys Žemę, arba bent jau pavers ją lavos jūra. Sudeginusi visą savo kurą ir netekusi didžiosios dalies savo masės, Saulė susitrauks iki baltosios nykštukės ir švelniai rusens dar kelis milijardus metų, o tada visiems laikams užges. Tuomet gyvybė Saulės sistemoje nebebus įmanoma. Bet Paukščių takas to net nepastebės: tiesiog vienas mažas regionas vienoje iš galaktikos atšakų taps truputėlį tamsesniu. O žmonija liausis egzistavusi. Arba ieškodama naujų namų paliks Saulės sistemą.
Filmuko autorius ne tik parodo iš ko sudaryta Saulės sistema, bet ir kokia yra jos ateitis. Ir nors mums teiginys, kad „Žemė paskęs Saulės liepsnose“ skamba šiurpiai, pažiūrėjus šį filmuką ateitis neatrodo tokia jau niūri.
Mes gyvename ramiame Paukščių tako galaktikos kampelyje. Mūsų namai – Saulės sistema. Tai yra 4,5 mlrd. metų senumo darinys, kuris aplink galaktikos centrą skrieja 200 000 km/h greičiu ir pilną ratą apsuka per 250 000 000 metų.
Saulės sistemos centre yra mūsų žvaigždė – Saulė. Aplink ją sukasi aštuonios planetos, trilijonai asteroidų bei kometų ir keletas nykštukinių planetų. Aštuonios planetos yra suskirstytos po keturias: vienos yra panašios į mūsų Žemę (Merkurijus, Venera, Marsas ir pati Žemė), o kitos keturios yra dujiniai gigantai (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas).
Merkurijus – mažiausia ir lengviausia planeta iš visų. Merkurijaus metai yra trumpesni už Merkurijaus parą, todėl šioje planetoje temperatūrų svyravimai yra labai dideli. Merkurijus neturi atmosferos ar palydovų.
Venera – vienas ryškiausių objektų Saulės sistemoje ir pagal kaitrą lenkia visas kitas planetas. Atmosferos slėgis joje yra 92 kartus didesnis nei Žemėje. Nevaldomas šiltnamio efektas reiškia, kad temperatūra Veneroje niekada nekrenta žemiau 437 ºC padalos. Venera taip pat neturi palydovų.
Žemė yra mūsų namai. Ir vienintelė planeta, kurios temperatūra yra tinkama skystam vandeniui susidaryti. Be to, tai yra kol kas vienintelė mums žinoma vieta, kurioje egzistuoja gyvybė. Žemė turi vieną palydovą.
Antra pagal mažumą Saulės sistemos planeta yra Marsas. Jo masės vos pakanka labai retai atmosferai išlaikyti. Marse esantis Olimpo kalnas – pats aukščiausias Saulės sistemoje. Jis yra daugiau nei triskart aukštesnis už Everestą. Marsas turi du nedidelius palydovus.
Jupiteris – didžiausia ir masyviausia Saulės sistemos planeta. Didžiąją jo dalį sudaro vandenilis ir helis. Planetoje siaučia didžiausios ir stipriausios mums žinomos audros. Didžiausia šios planetos audra – Didžioji raudonoji dėmė – yra triskart didesnė už Žemę. Jupiteris turi 67 palydovus.
Saturnas yra antra pagal dydį planeta. Jo tankis yra mažiausias iš visų planetų. Jeigu turėtumėte pakankamai didelę vandens vonią, tai Saturnas joje plūduriuotų. Saturną puošia plati, gerai matoma žiedų sistema. Jis turi 62 palydovus.
Uranas – trečia pagal dydį ir viena iš šalčiausių planetų. Tai yra mažiausias iš dujinių gigantų. Uranas išsiskiria tuo, kad jo sukimosi ašis yra pasvirusi į šoną, skirtingai nuo kitų planetų. Jis turi 27 palydovus.
Neptūnas – paskutinė Saulės sistemos planeta, panaši į Uraną. Ji taip toli nuo Saulės, kad Neptūno metai trunka 164 Žemės metus. Didžiausias kada nors išmatuotas vėjo greitis buvo užfiksuotas Neptūne – beveik 2100 km/h. Neptūnas turi 14 palydovų.
Jeigu lygintume planetų dydžius, jų skirtumai tampa kur kas aiškesni. Pagal svorį pirmauja Jupiteris. Mažasis Merkurijus yra mažesnis netgi už vieną iš Jupiterio palydovų Ganimedą. Jupiteris yra toks masyvus, kad jis vienas sudaro 70 proc. visų Saulės sistemų planetų masės ir stipriai veikia savo aplinką. Žemei tai yra labai naudinga, nes Jupiteris sutraukia didžiąją dalį pavojingai didelių asteroidų, kurie galėtų išnaikinti gyvybę Žemėje.
Bet net ir Jupiteris yra nykštukinis, palyginus su mūsų žvaigžde – Saule. Būtų netgi nesąžininga vadinti Saulę masyvia – ji sudaro 99,86 proc. visos Saulės sistemos masės. Didžiąją jos dalį sudaro vandenilis ir helis, o sunkesni elementai – tokie, kaip deguonis ar geležis – sudaro mažiau nei 2 procentus jos masės. Branduolyje vykstančiose termobranduolinėse reakcijose per sekundę Saulė sunaudoja 620 milijonų tonų vandenilio ir generuoja pakankamai energijos, kad patenkintų visus žmonijos poreikius daugeliui metų.
Bet aplink mūsų Saulę sukasi ne vien aštuonios planetos – ratu aplink ją juda ir trilijonai asteroidų bei kometų. Didžioji jų dalis yra susikoncentravusi į dvi juostas – asteroidų juostą tarp Marso ir Jupiterio bei Kuiperio juostą, esančią Saulės sistemos pakraštyje. Šiose juostose yra daugybė objektų. Kai kurie jų yra vos dulkelės dydžio, o kai kurie priskiriami nykštukinėms planetoms. Žinomiausias asteroidų juostos objektas yra Cerera, o žinomiausias objektas Kuiperio juostoje yra Plutonas, Makemake ir Haumėja.
Paprastai asteroidų juostą nusakome kaip tankią sankaupą objektų, kurie nuolat vienas su kitu susiduria. Bet iš tiesų asteroidai yra pasiskirstę erdvėje, kuri yra tokia nenusakomai didelė, jog labai sunku vienu metu įžvelgti du asteroidus. Nepaisant milijardų objektų, asteroidų juostos yra ganėtinai tuščios erdvės. Nors ir tokioje tuščioje erdvėje nuolat vyksta jų susidūrimai.
Abiejų asteroidų juostų masė – visai neįspūdinga. Asteroidų juostos masė yra vos didesnė už 4 procentus mūsų Mėnulio masės. Kuiperio juostos masė yra tarp 1/25 ir 1/10 Žemės masės.
Vieną dieną Saulės sistema liausis egzistavusi. Saulė mirs, o Merkurijus, Venera ir galbūt Žemė bus sunaikinti. Po 500 milijonų metų taps vis karščiau ir karščiau, kol kažkuriuo metu Saulė ištirpins Žemės plutą. Tuomet Saulė vis augs ir augs, kol galų gale arba prarys Žemę, arba bent jau pavers ją lavos jūra. Sudeginusi visą savo kurą ir netekusi didžiosios dalies savo masės, Saulė susitrauks iki baltosios nykštukės ir švelniai rusens dar kelis milijardus metų, o tada visiems laikams užges. Tuomet gyvybė Saulės sistemoje nebebus įmanoma. Bet Paukščių takas to net nepastebės: tiesiog vienas mažas regionas vienoje iš galaktikos atšakų taps truputėlį tamsesniu. O žmonija liausis egzistavusi. Arba ieškodama naujų namų paliks Saulės sistemą.
(13)
(0)
(0)