Kas tik pastaraisiais mėnesiais nenorėtų nuskraidinti žmonių į Marsą? Olandų nepelno siekianti organizacija su projektu „Mars One“, JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama), net „Apollo 11“ astronautas Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) ir kosmonautė Valentina Tereškova rimtais veidais svarsto žmonių apsigyvenimo Raudonojoje planetoje galimybes. Viliamasi, kad pirmasis žmogaus skafandro pėdsakas Marse bus paliktas jau kitą dešimtmetį. Bet kas iš tiesų laukia pirmųjų negyvojo pasaulio kolonistų?

Absoliuti socialinė izoliacija, amžinas įkalinimas ankštuose narveliuose, realybės šou dalyvio statusas 24 valandas per parą, psichinės pagalbos paslaugų stygius – toks derinys gali rimtai paskatinti kelis tuzinus išrinktųjų Marse mirti visiškai kuoktelėjus.

Net astronautai, kurie žino, kad galiausiai sugrįš namo, dirbdami kosminiame vakuume patiria stiprių depresijos ir nerimo priepuolių. Įsivaizduokite, jog su keletu žmonių įstrigote ankštame gyvybės funkcijas palaikančiame stiklainyje. Pokalbiai su Žeme vėluoja ne vieną ir ne dvi minutes – kaip per tokius pertrūkius bendrauti su Žemėje likusiais artimaisiais? Jokio gryno oro, maudynių ežere, pramogų ar iškylų, kelionių. Ir taip – iki gyvenimo pabaigos. Iki pat mirties, po kurios galbūt pateksite istorijon kaip vienas iš pirmųjų neprilygstamų idiotų, panorusių tyrinėti ir „užkariauti“ naująjį pasaulį.

„Mars One“ arba ignoruoja psichologines kolonizavimo pasekmes, arba nesugeba jų tinkamai įvertinti, – pažymi „Guardian“. – Šiaip ar taip, jei jų planas pavyktų – o kolonistų labui derėtų melstis, kad taip neįvyks – tai NASA astronautų misija į Marsą 2030-aisiais galės būti drąsiai vadinama „Mars Rescue“ („Marso gelbėjimas“)“.

Nuo šių metų balandžio šimtai tūkstančių Žemės gyventojų pateikė prašymus dalyvauti „Mars One“ misijoje į Marsą be galimybės sugrįžti Žemėn. Planuojama, kad pirmieji 4 astronautai Raudonojoje planetoje išsilaipins 2022 m. Po septynių mėnesių kelionės jie visiems laikams įsikurs Marso paviršiuje, atlikinės mokslinius tyrimus ir darys viską, kad išgyventų. O visi mes, likusieji Žemėje, godžiai ryte rysime beprecedentį realybės šou – transliuojamą tiesiogiai iš Marso.

„Mars One“ programa ambicinga, bet ar realistiška? NASA privačią misiją be galimybės grįžti atgal vertina skeptiškai ir vietoj to planuoja verčiau Raudonojon planeton nusiųsti naujų marsaeigių. Ir tik po to – žmones. Kurie grįžtų namo, Žemėn. Misija vyktų ne anksčiau kaip 2030 m. Abejojančiųjų „Mars One“ verslo modeliu, techninėmis galimybėmis ir grėsmėmis sveikatai yra ir daugiau.

Tačiau be visų išvardytų dalykų, „Mars One“ misijos nariai turės atlaikyti didžiulę psichologinę įtampą. Nors misiją organizuojantys olandai tvirtina bendradarbiaujantys su „patyrusiais ir gerbiamais psichologais“, tačiau nei jų pavardžių, nei kokių nors realios ekspertų pagalbos požymių neatskleidžia ir nedemonstruoja.

Maža to, skelbia, kad pretendentai į „Mars One“ turi būti „atsparūs stresams, gebėti prisitaikyti prie aplinkos, būti smalsūs, pasitikintys ir kūrybingi“. Niekaip nepaaiškinama, kodėl šios savybės yra tokios svarbios, kaip jos bus įvertintos, kaip bus parinkti atrankos standartai.

Atliktų tyrimų rezultatai byloja, kad kolonistai susidurs su mažiausiai keturiais psichologiniais iššūkiais. Kad būtų galima kelti baltą vėliavą, reiškiančią kapituliaciją, pakaktų bet kurio vieno iš jų. Misijos nariai turės atlaikyti visus keturis. Juk tai – atvira katastrofa?

Socialinė izoliacija

„Mars One“ kolonistai bus labiausiai izoliuoti žmonės žmonijos istorijoje. Dėl bedugnės, skiriančios Marsą ir Žemę, tiesioginio ryšio vėlavimo bendraujant su likusiais Žemėje (trumpiausias vėlavimas į vieną pusę – 10 min.). Visą likusį gyvenimą tiesiogiai jie galės bendrauti tik su keletu likimo brolių ar sesių. Iš pradžių (per pirmus dvejus metus) tokių Marse bus 3, o po 10 metų – 23.

Tokiomis sąlygomis beveik garantuoti psichiniai sutrikimai (bent jau kai kuriems kolonistams). Dešimtmečius atliekami tyrimai byloja, kad užsitęsusi socialinė izoliacija astronautams baigiasi depresija, nemiga, nerimu, nuovargiu, nuoboduliu, emociniu nestabilumu. „Mars One“ tikisi, kad tam tikromis savybėmis pasižymintys pretendentai viso to išvengs.

Šalutinių izoliacijos efektų patiria net ir puikiausiai paruošti astronautai – o jie juk žino, kad grįš namo. Be to, jie turi milžinišką kosminių skrydžių patirtį, kurios „Mars One“ misijos dalyviai neturės. NASA psichologas Nikas Kanasas (Nick Kanas) tvirtina, kad kai regėjimo lauke Žemės nebus matyti ilgą laiką, „įgulos narių psichologija gali pasukti didėjančios izoliacijos, nostalgijos, nuotaikos kritimo būsenų ar net minčių apie savižudybę kryptimi“.

„Manyti, kad teisinga pretendentų nuostata ir duotybės galėtų užkirsti tam kelią, yra mažų mažiausiai naivu, o iš tikrųjų – neatsakinga. Kaip elgsis „Mars One“ organizatoriai, kai kolonistas, kuris buvo laikomas psichologiškai nepalaužiamu, palūš nuo ištisų izoliacijos mėnesių, be jokios galimybės sugrįžti namo? Kas už tai bus atsakingas?“ – klausia ekspertas.

Įkalinimas

Gyvenimas Marse nuolat vyks viduje, patalpose, kurios, be kita ko, bus ankštos. Marso atmosfera kvėpavimui netinka. Lauko temperatūra siekia vidutiniškai -60°C. Nusileidę ant Marso paviršiaus, kolonistai mažiausiai 80 proc. laiko praleis statiniuose, kuriuose bus ne daugiau kaip 50 kvadratinių metrų vienam asmeniui. Tai – vidutinio dydžio 2 kambarių buto analogas. Perkratykite savo dienos eigą ir aplinkas, kuriose apsilankote per dieną. Kokių įvairių jutimų patiriate keisdamas aplinką? Ar bent kas nors panašaus į tai būtų Marse?

Lyginant su sąlygomis Žemėje, Marso kolonistai įkalinti liks iki pat mirties. Ilgalaikis buvimas uždaroje ankštoje erdvėje tiesiogiai susijęs su jau minėtomis socialinės izoliacijos pasekmėmis – depresija, nerimu, pažintiniais sutrikimais, emociniu nestabilumu. Ir ką, jei tokioje ribotoje aplinkoje gimtų vaikai?

Privatumo netekimas

Kol „Mars One“ kolonistai darys savo darbus ir gyvens savo gyvenimus, juos kiaurą parą 365 dienas per metus stebės milijonai Žemės gyventojų. Mokslui jau žinoma, kad sekimas sukelia stresą, išsekimą, depresiją ir nerimą – visa tai pridės papildomų centnerių prie ir taip sunkios psichologinės naštos.

Psichologinės pagalbos paslaugų stoka

Ir vienas iš labiausiai neraminančių dalykų – kolonistai neturės galimybės tiesiogiai pabendrauti su psichologu ar psichoterapeutu. Naujausi tyrimai rodo, kad imituojamoji psichoterapija su kompiuterine programa „Deprexis“ įtakos depresijai turi mažai arba, geriausiu atveju, vidutiniškai – ne daugiau kaip 50 proc. įprastinės psichoterapijos efekto. Tad dirbtinės psichinės pagalbos priemonės čia bus neefektyvios. O kalbėtis su Žemėje esančiais psichologais, kai atsakymo kassyk reikia laukti mažiausiai dešimt minučių…

Kokios išvados? „Mars One“ gal ir trankus projektas, tačiau jis planuojamas psichologiniame vakuume. Be šiame rašinyje išvardytų dalykų, nepaminėti liko tokie svarbūs gyvenimo segmentai kaip moderniosios medicinos pasiekimai, seksualiniai santykiai, nėštumas, vaikų auginimas, senėjimas, mirtis.

„O kas galvojo, kokią viešą traumą žiūrovų sąmonėje paliks tiesiogiai iš Marso transliuojama tragedija iš Marso?“ – klausia „The Guardian“.

„Mars One“ arba ignoruoja psichologines kolonizavimo pasekmes, arba nesugeba jų tinkamai įvertinti. Šiaip ar taip, jei jų planas pavyktų – o kolonistų labui derėtų melstis, kad taip neįvyks – tai NASA astronautų misija į Marsą 2030-aisiais galės būti drąsiai vadinama „Mars Rescue“ („Marso gelbėjimas“).

Komentarai (26)