Laboratorijoje užauginta arba 3D spausdintuvu pagaminta mėsa – dar prieš dešimtmetį tai būtų skambėję kaip įdomi idėja iš fantastinės knygos. Tačiau, kaip ir daug kitų mokslinės fantastikos vaisių, dirbtinai užauginta mėsa galbūt visai netrukus gali tapti visiems prieinamu gyvūninės kilmės baltymų šaltiniu.

Rugpjūčio mėnesį Londone buvo suvalgytas pirmasis neįprastu būdu užaugintos jautienos mėsainis, kainavęs daugiau nei 860 tūkst. litų (332 tūkst. JAV dolerių). Didžiausias iššūkis artimiausiu metu bus sumažinti tokios mėsos gamybos kainą ir pripratinti vartotojus prie laboratorijoje auginto maisto. Kol kas didelio visuomenės pasipriešinimo nebuvo sulaukta, nes ši technologija, priešingai nei genetiškai modifikuoti organizmai (GMO), tausoja išteklius ir nėra žalinga gamtai. 

Mintis auginti mėsą laboratorijoje kilo remiantis organų auginimo naudojant kamienines ląsteles pavyzdžiu. Projekto mokslininkai biopsijos būdu iš gyvos karvės paėmė kamieninių ląstelių, kurios, esant tinkamoms sąlygoms, turi savybę sparčiai daugintis. Teoriškai iš vienos kamieninės ląstelės įmanoma pagaminti 10 tonų mėsos. Dirbtiniam mėsainiui pagaminti reikia 60 milijardų ląstelių. Šis skaičius gali atrodyti didelis, tačiau atradus tinkamą būdą tai padaryti mėsos gaminimas laboratorijose gali būti efektyvesnis nei gyvūnų auginimas. 

Teigiamas poveikis aplinkai ir gyvūnams 

Tikriausiai svariausias argumentas plėtoti šią naujovę yra tai, kad tokiu būdu auginti mėsą reikia daug mažesnių gamybos resursų, tokių kaip dirbama žemė, trąšos ar vanduo. Oksfordo ir Amsterdamo universitetų mokslininkai apskaičiavo, jog mėsai užauginti laboratorijoje reikia 82–96 proc. mažiau vandens, 99 proc. mažiau žemės ploto, o proceso metu išsiskiria 78–96 proc. mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tai būtų itin didelis laimėjimas siekiant sumažinti neigiamą žmonijos įtaką gamtai ir klimatui, nes žemės ūkis šiuo metu išskiria 30 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Dabartiniai žemės ūkyje auginami gyvūnai yra labai neefektyvūs baltymų gamintojai, nes evoliucine prasme jie nėra tam pritaikyti. Pavyzdžiui, kad būtų galima gauti 15 g mėsos, reikia 100 g augalinės kilmės baltymų, kitaip tariant, gyvūnų efektyvumas tesiekia 15 procentų. Kylant pragyvenimo lygiui tokiose šalyse kaip Kinija, Indija ar Brazilija, didėja ir mėsos paklausa. Jungtinių Tautų ekspertai prognozuoja, kad 2050 metais pasaulinis mėsos suvartojimas padvigubės. Tikėtis, jog didžioji dalis pasaulio populiacijos savanoriškai atsisakytų mėsos, yra naivu, todėl dirbtinė mėsa gali būti efektyvus problemos sprendimo būdas.

Be to, įvairių pakraipų žaliųjų judėjimo atstovai prognozuoja, kad dirbtinai užauginta mėsa neabejotinai pristabdytų atogrąžų miškų kirtimą. Dideli šių miškų plotai iškertami, kad itin derlinga žemė galėtų būti naudojama pašarinių sojų pupelių auginimui. Ši problema yra ypač aktuali Brazilijoje: čia atogrąžų miškai nyksta pavojingu greičiu, o vietoj jų auginama sojos arba įkuriama milžiniškos galvijų fermos.

Daugumai vartotojų laboratorijose gaunama mėsa būtų sveikintina ir dėl labiau priimtino gamybos būdo, nežalojančio gyvūnų. Nemažai žmonių yra priversti visiškai atsisakyti mėsos vien dėl to, kad šiandieninis ūkininkavimas neužtikrina humaniškų gyvūnų laikymo ir skerdimo standartų. Tai ypač aktualu JAV, nes gyvulininkystė ten yra kur kas mažiau reguliuojama ir kontroliuojama nei, pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse. Nykstant pavieniams smulkiems ūkiams, įsigali masinės gamybos fermos, kurios yra produktyvesnės, tačiau reikalaujami gyvūnų priežiūros standartai jose dažnai nėra užtikrinami. Viena didžiausių gyvūnų teisių apsaugos organizacijų PETA (People for Ethical Treatment of Animals), entuziastingai remianti idėją dirbtinai auginti mėsą, 2008 metais netgi pasiūlė 1 mln. JAV dolerių premiją už sėkmingą šio produkto gamybos plėtojimą.

Asmenys, kurie baiminasi dėl GMO išplitimo ir galimo neigiamo poveikio žmonių organizmui bei aplinkai, taip pat džiaugtųsi, jei pavyktų išplėtoti alternatyvų būdą mėsai auginti. Šiuo metu didelė dalis GMO produktų yra pašarinės paskirties, todėl, pradėjus masinį mėsos auginimą laboratorijose, sumažėtų gyvulių pašarų poreikis. Šis naujosios mėsos pranašumas didžiausio atgarsio sulaukia Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kur gyventojai itin priešinasi GMO auginimui.

Didžiausios kliūtys – skonis ir kaina 

Nors pirmasis mėsainis žiniasklaidoje buvo sutiktas entuziastingai, skepticizmo neišvengta. Tikros mėsos mėgėjai mano, kad dirbtinai užaugintos mėsos skonis neprilygs tradiciniu būdu išaugintos jautienos išpjovos skoniui. Londone demonstruoto mėsainio tekstūra buvo panaši į maltą jautieną, tačiau natūraliai mėsos spalvai gauti reikėjo pridėti šiek tiek burokėlių sulčių ir šafrano. Du laimingieji, paskirti produkto ragavimui, teigė, kad mėsainio tekstūra ir sultingumas prilygsta tikrai jautienai, tačiau neturi pakankamai artimo tikrajai mėsai skonio. Mokslininkai pažymi, jog įmanoma užauginti ir riebalus, kurie padėtų pagerinti produkto skonį. 

Mėsai auginti mėgintuvėlyje kol kas naudojamos itin brangios medžiagos. Brangiausia iš jų yra karvių embrioninis serumas, kainuojantis 250 JAV dolerių už vieną litrą. Manoma, kad ateityje embrioninį serumą gali pakeisti medžiaga, išgaunama iš mėlynųjų jūros dumblių. Kiekviena nauja technologija iš pradžių yra brangi, tačiau plėtojant idėją toliau išlaidos reikšmingai mažėja. Londone vykusi mėsainio valgymo demonstracija buvo skirta parodyti, kad užauginti mėsą mėgintuvėlyje apskritai yra įmanoma. Iki šios idėjos komerciškai pasiteisinančios realizacijos gali praeiti dar bent dešimtmetis.

Laboratorinės mėsos plėtotojams teks padirbėti ir siekiant įveikti įsigalėjusį negatyvumą maisto technologijų srityje. Čia ryškiausiai jaučiama baimė dėl galimo per didelio GMO išplitimo ir jų poveikio žmonių sveikatai bei aplinkai. Tinkamai neinformuoti vartotojai gali manyti, kad mėgintuvėlyje išgauta mėsa yra dar viena GMO atmaina, tačiau projekto iniciatoriai iš pat pradžių atsiribojo nuo GMO produktų ir pabrėžė, jog tai nė kiek nesusiję dalykai. Jiems dar teks įrodyti, kad naujoji mėsa yra ne tik skani, bet ir visiškai saugi. Mokslininkų tvirtinimu, sterili laboratorijos aplinka yra švaresnė ir saugesnė nei fermų, todėl tinkamai dirbant galima išvengti bakterijų ir virusų, su kuriais tradiciniame ūkyje kovojama naudojant didelį kiekį antibiotikų.

Vienas iš dirbtinės mėsos gamybos projekto mokslininkų Markas Postas yra nusiteikęs optimistiškai. Viename projekto pristatyme jis išsakė mintį, kad dirbtinės mėsos auginimas bent jau teoriškai yra įmanomas ir namų sąlygomis. Didėjant vartotojų sąmoningumui mintis, jog po kurio laiko, rinkdamiesi dirbtinę mėsą, turėsime galimybę sumažinti neigiamą įtaką aplinkai ir gyvūnams, darosi vis labiau priimtina. Galbūt tai ir yra žmonijos ateitis, nes dabartinė gyvūnų auginimo ir mėsos produktų vartojimo apimtis dėl vis didėjančios pasaulio populiacijos ilgai išsilaikyti negalės.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Inga Sapronaitytė

Komentarai (14)