Stip­rus kar­ci­no­ge­nas sly­pi kai ku­riuo­se tra­di­ci­niuo­se ki­niš­kuo­se vais­tuo­se.

„Daug paprastų žmonių mano, kad jei kažkas gaunama iš žolelių ar natūralu, tai būtinai ir sveika,“ sakė Marcas Ladanyi'is, žmogaus onkologijos ir patogenezės programos Memorial Sloan-Kettering vėžio centro Niujorke tyrėjas, kuris nesusijęs su tyrimais. „Bet šis darbas labai aiškiai parodo, kad šis natūralus augalinis produktas yra ypatingai genotoksiškas ir karcinogrniškas.“

Nepaisant ilgos Aristolochia naudojimo, kaip žolinio vaisto istorijos, augalo prigimtinio pavojingumo įrodymai pasirodė tik neseniai. Dešimto dešimtmečio pradžioje, moteriai, gydytai Aristolochia vaistais svorio metimo klinikoje Belgijoje, išsivystė inkstų problemos, progresavusios į inkstų nepakankamumą ir, vėlesniais metais, auglius šlapimo takų viršutinėje dalyje. Ne taip seniai nustatyta, kad vietinių kviečių užteršimas Aristolochia buvo dažnų viršutiniojo šlapimo trakto urotelinės karcinomos (UTUC) atvejų tarp kaimiškų bendruomenių, įsikūrusių ant Danube'ės krantų, priežastis. O Taivane, kur neseni receptų išrašai rodo, kad maždaug trečdalis gyventojų naudojo Aristolochia turinčių vaistų, UTUC dažnis yra didžiausias pasaulyje.

Aristolokinė rūgštis daugumoje šalių uždrausta nuo 2003 m. Bet, kaip sakė Thomas'as Rosenquistas iš Stony Brook universiteto Niujorke, „Azijoje tebėra daug šalių, tarkime, Indija, kuriose šie augalai tebenaudojami, kaip jų tradicinės žolinės medicinos dalis. Ir nors uždraustas tokiose vietose, kaip Kinija, ji tebėra nesunkiai gaunama.“

Tebesitęsiantis augalų naudojimas gali būti dėl to, kad „[tuo užsiimantys] gali nenoriai pripažinti, kad jie iš tiesų kenkia žmonėms, kuriems stengiasi padėti,“ sakė Rosenquistas. „Ir nuo karcinogeno poveikio ir [vėžio išsivystymo] gali praeiti 20–30 metų, tad juos susieti gali būti nelengva.“

Be to, daugelis žmonių gali paprasčiausiai nežinoti apie riziką, sakė Steve'as Rozenas iš Singapūro aukštosios medicinos mokyklos Duke-National univesiteto. „Nekantrauju, kad šį dokumentą paskelbtų viešoji spauda, nes manau, labai svarbu, kad žmonės tikrai suprastų pavojus.“

Rosenquistas, Rozenas, ir jų komandos atliko du atskirus tyrimus, analizuodami UTUC pacientų, žinomai naudojusių, aristolokinę rūgštį, genomo mutacijas. Šių tyrimų ataskaitose pranešama, kad vėžinių ląstelių genomuose buvo daug neįprastų mutacijų, vadinamų A į T transversijų, anksčiau aptiktų aristolokine rūgštimi paveiktuose audiniuose. Ir bendrai mutacijų buvo neįprastai daug – daug daugiau, nei rūkymo sukelto plaučių vėžio ar UV spindulių sukeltos melanoms atvejais.

„Aptiktų DNR mutacijų skaičius išties buvo stulbinantis,“ sakė Elaine Mardis, Genomo instituto technologijų vystymo vadovė Washingtono universitete St. Louise, kuri nebuvo susijusi su tyrimu. „Iki tol manėme, kad pagal mutacijų atsiradimų skaičių ar spartą pasaulinės klasės lyderis yra melanoma, bet dabar atrodo, tai gerokai lenkia.“

Viso genomo analizė taip pat atskleidė mutacijų polinkį atsirasti tam tikrose genų sekos vietose – CAG ar TAG – ir netranskribuojamoje koduojančios DNR dalyje, o tai rodo, kad kai kurios mutacijos buvo ištrintos porinės transkripcijos taisymo metu. Šie bruožai, kartu su ypač dideliu mutacijų dažniu ir A į T transversijų gausa, nurodė į aristolokinės rūgšties poveikio genetinį parašą.

Šio parašo nustatymas paciento DNR tikriausiai nepakeistų gydymo būdo, sakė Rosenquistas. Bet parašo paieška asmenyse, paveiktuose aristolokine rūgštimi, galėtų padėti ankstyvam UTUC aptikimui. „Stengiamės sukurti tyrimą, skirtą aptikti tokias DNR mutacijas plazmoje ir šlapime… ir pažiūrėti, ar jis pakankamai jautrus, kad leistų aptikti šiuos vėžius, nei kiti įprastiniai metodai,“ sakė jsi.

Be žinomos UTUC išsivystymo rizikos, Rozeno komanda atrado, kad tam tikruose kepenų vėžio genomuose yra išdavikiškų aristolokinės rūgšties poveikio žymių. Taigi, nuo šio karcinogeno poveikio gali kilti rizika daugiau organų, nei manyta iš pradžių.

Kitų vėžių genomų sekos išsiaiškinimas parodys, ar taip yra iš tiesų. Tačiau kol kas, ko gero svarbiausia šių dviejų tyrimų žinia, kad šių augalų vartojimas tikrai gali būti pavojingas. „Kaip dažniausiai su vėžio tyrimais būna, sėkmingiausia kova gali būti prevencija,“ pažymėjo Rozenas.

M. L. Hoang et al., „Mutational signature of aristolochic acid exposure as revealed by whole-exome sequencing,“ Science Translational Medicine, 5: 197ra102, 2013.