Gydytojas kardiologas Tautvydas Vaišvila nė akimirkos nesigailėjo darbą universitetinėje ligoninėje ir privačioje įstaigoje iškeitęs į nedidelę rajoninę ligoninę Norvegijoje.

Pasak mediko, dingo nesaugumo jausmas, nuolatinis nuovargis dėl didžiulių darbo krūvių, o atlyginimų skirtumą net baisu palyginti. Su pašnekovu kalbamės apie tai, kuo Norvegijos apsaugos sistema skiriasi nuo lietuviškos, kaip elgiamasi su pacientais ir apskritai kokie yra norvegai.

- Kaip gimė mintis išvykti į Norvegiją?

- Iš pradžių aiškinausi galimybes dirbti Didžiojoje Britanijoje, tačiau čia pirmiausiai reikalaujama patirties šioje šalyje, o tai nėra paprasta. Skandinavijoje galima pradėti dirbti be jokių kliūčių. Darbo ieškojau per įdarbinimo kompanijas. Patraukliausia pasirodė lenkų kompanija. Iš pradžių jiems siunčiau gyvenimo aprašymą, tuomet kalbėjome telefonu, po to vykau į Varšuvą, laikiau psichologinį testą, buvo įvertinti mano gebėjimai greitai išmokti kalbą ir tik tada jie pradėjo man ieškoti darbo. Laukti teko pusę metų, kol atsirado pasiūlymas Norvegijoje.

Grįžęs iš pokalbio su ligoninės atstovais, daugiau nei trims mėnesiams persikėliau į Varšuvą ir nuo ryto iki vakaro mokiausi kalbos. Už nieką mokėti man nereikėjo, netgi gavau stipendiją pragyvenimui. Išlaikęs B1 lygio egzaminą išvykau į Norvegiją, kur dar tris mėnesius mokiausi kalbos – ruošiausi B2 lygio egzaminui.

- Kaip atrodo Jūsų darbo diena ligoninėje?

- Dirbu vietinėje ligoninėje – tai būtų mūsų rajoninės ligoninės atitikmuo. Sveikatos apsaugos sistema Norvegijoje panaši į mūsų – apskrityje yra viena centrinė ligoninė, kuri valdo kelias regionines. Tai maža įstaiga – 17 lovų vidaus ligų skyrius, taip pat skyrius, kuriame po gimdymo prižiūrimos mamos su naujagimiais, poliklinika ir radiologijos skyrius. Aš dirbu kardiologu, bet budėjimo metu atsakingas už visus ligonius. Pusę dienos dirbu skyriuje, pusę dienos – poliklinikoje.

Darbo diena reglamentuota – 8 darbo valandos, iš kurių pusė valandos skirta pietų pertraukai. Pietų pertrauka ir darbo psichohigiena – labai svarbus dalykas norvegams. Yra slenkantis budėjimų grafikas, tačiau jie pasyvūs – nereikia būti ligoninėje, dažniausiai užtenka pakonsultuoti telefonu. Be manęs, ligoninėje dirba dar 2 pastovūs gydytojai – norvegas atsakingas už gastroenterologiją, lenkė – už vidaus ligų bei senolių gydymą. Taip pat ligoninėje yra budintis chirurgas, anesteziologas, radiologas ir 6 internai, kurie pasikeisdami būna ligoninėje visą parą. Poliklinikoje pasikeisdami dirba iš centrines ligoninės atvykę kitų sričių specialistai. Mums padėti dar atvyksta vadinamieji vikarai – laikinai dirbantys gydytojai. Dažniausiai tai švedai arba danai.

Apkrovos kur kas mažesnės nei Lietuvoje, nors patys norvegai mano, kad darbo krūvis didelis. Paprastai skyriuje būna iki 14 ligonių, taigi gydytojui tenka 5-6 ligoniai. Lietuvoje man tekdavo 6-9 ligoniai, kuriems tvarkydavau ir visą dokumentaciją. Čia tai daro internai. Poliklinikoje taip pat daug ligonių nebūna – 2-3. Lietuvoje jų srautas nepalyginimai didesnis. Tačiau jiems skiriama tiek pat laiko – pusvalandis. Tik aš turiu valandą, kadangi esu pradedantis. Nors visi sako, kad kalbu gerai, vis dar jaučiu kalbos barjerą. Kai tenka aprašyti paciento būseną, kai kuriuos tyrimus, man tai užtrunka. Tačiau kaip užsienietis nejaučiu diskriminacijos – norvegai įpratę prie užsieniečių. Norvegai medikai susitelkę universitetinėse ligoninėse, o studentų medikų skaičių universitetuose padidino neseniai. Medicinos studijuoti vyksta į Lenkiją, Čekiją, Slovakiją. Nežinau, kodėl į Lietuvą nevažiuoja, tikriausiai dar neatrado, kad čia pigu.

Lietuvius bent jau mano apylinkėse priima labai palankiai. Čia pramonės nėra, tad ir lietuvių nėra daug. Tiesa, ligoninėje dirba lietuvė slaugytoja. Vos atvykus pirma žinia buvo, kad ji – tobula seselė. Tik Lietuvoje atrodo, kad apie mus šnekama kaip apie nusikaltėlius. Dažniau taip išgirsti tenka apie lenkus, nes Norvegijoje jų daugiau.

- Kokie gydytojų ir pacientų santykiai Norvegijoje?

- Medikai nėra labai šilti su pacientais. Empatijos labai trūksta ir tai jaučiasi. Tačiau pacientai prie tokio bendravimo pripratę. Apskritai jie stebėtinai kantrūs. Nesipiktina nei kelis mėnesius laukdami eilėse, nei tuomet, kai gydytojas nusprendžia, kad žmogus per sveikas gulėti ligoninėje. Lietuvoje būtų skandalas – „manęs negydo, mane išmetė“. Čia tokių kasdien gali matyti. Apskritai pagarba žmogui ir tolerancija Norvegijoje labai didelė, bet gydytojo sprendimas pacientui neginčijamas.

Ligoniai iki 2 tūkst. kronų už gydymą turi susimokėti patys (poliklinikoje), valstybė padengia tik didesnes išlaidas. Tai apie 900 Lt. Tačiau vien pensija čia siekia apie 15-20 tūkst. kronų per mėnesį. Jei užsiregistravęs pacientas neatvyksta ir apie tai nepraneša, jis gauna iki 500 kronų baudą. Taigi faktiškai visi pacientai susirenka. Apribojimo juos siųsti pas specialistus nėra, nors tai ir skaičiuojama. Tačiau eilėse norvegai laukia labai ilgai. Šiandien pas mane lankėsi pacientas, kuriam šeimos gydytojas siuntimą išrašė prieš 3 mėnesius.

- Kuo Norvegijos sveikatos apsaugos sistema skiriasi nuo mūsiškės?

- Sistema tokia pati, tik daugiau chaoso. Lietuvoje labiau viskas apibrėžta. Bent kardiologijoje lietuviai turi tam tikrus gydymo algoritmus, ką daryti vienu ar kitu atveju, o čia visa tai yra, bet mažiau struktūrizuota, todėl labai daug kūrybos. Norvegams kartais labai sunku priimti sprendimą, reikia daug diskutuoti ir pagrįsti. Taigi be reikalo nerimaujame, kad esame nepilnaverčiai. Aišku, Norvegijoje geresnės socialinės garantijos, didesni pinigai skiriami sveikatos apsaugai, labiau prieinama šiuolaikinė aparatūra periferijoje, didesnės galimybės atlikti daugiau retesnių tyrimų, tačiau medicinos lygis nėra labai aukštas. Bent jau sprendžiant iš to, ką aš matau.

Požiūris į širdies ligų gydymą čia gana keistokas. Šeimos gydytojai neturi jokio supratimo, kaip šiuolaikiškai kontroliuojamas kraujospūdis. Jie gydo pagal schemas, kurios pas mus buvo taikomos 70-80-tais metais. Centruose gydoma šiuolaikiškai. Mano vadovė, taip pat kardiologė, įspėjo, kad šioje ligoninėje prieš mane dirbęs vyresnės kartos kardiologas gydė ir dirbo senoviškai, todėl požiūris į širdies ligų gydymą ligoninėje ir aplink ją nėra modernus. Kita vertus, Norvegijoje nėra registruotų šiuolaikinių vaistų, kuriais mes gydome Lietuvoje. Čia gydoma primityvesniais vaistais. Kai kalbu apie tai su kolegomis, jie iš pradžių tik pakraipo galvą – esą aš iš Rytų Europos, bet kai pasakau, kad švedai ir danai juos turi, jau rimčiau reaguoja. Europa jiems prasideda ir baigiasi Skandinavijos šalimis, o danai ir švedai iš tiesų gydo gan moderniai. Gal tokia norvegų valstybės politika, gal Lietuvoje didesnė farmacininkų įtaka, sėkmingesnis lobizmas, kad pas mus daugiau įvairių vaistų. Tiesa, Norvegijoje farmacininkai dirba panašiais metodais kaip Lietuvoje – kalbasi su medikais, pietumis vaišina, bet kadangi medikams nėra poreikio už farmacininkų pinigus vykti į konferencijas, jie neturi didelės įtakos.

- Kokia dabar Jūsų finansinė padėtis?

- Kaip gydytojas turiu penkias savaites atostogų, dar tris savaites galiu pasiimti be jokios priežasties, penkias dienas galiu neimti biuletenio sirgdamas ir dar tam tikras skaičius dienų skirtas konferencijoms, kurios apmokamos. Dabar mano alga siekia 80 proc. gydytojo algos, nes dalis laiko skirta kalbos mokymuisi. Tačiau norvegų ir lietuvių medikų atlyginimus net baisu lyginti. Mėnesinis norvego atlyginimas beveik atitinka Lietuvos metinį. Žinoma, pragyvenimas Norvegijoje gerokai brangesnis, patys norvegai sako, kad pas juos viskas brangu, tačiau Lietuvoje iš gydytojo atlyginimo pragyventi sudėtinga, gelbėja tik papildomos pajamos – pacientų „atsidėkojimai“, o Norvegijoje galima taupyti, kažką vertingo įsigyti, išvykti, kur širdis geidžia, nemąstant kas bus po to. Gydytojui nėra poreikio lakstyti po kelis darbus. Tik slaugytojoms tenka dirbti daugiau, nes jų atlyginimai nėra tokie geri. Tuo tarpu gydytojo atlyginimas – du Norvegijos vidutines geras pajamas gaunančio žmogaus atlyginimai. Tradicijos atsidėkoti medikams čia nėra. Nėra įpročio ir gėlių įteikti. Net kai dirbau Lietuvoje, privačioje ligoninėje, kurioje pacientai už gydymą mokėdavo solidžius pinigus, galima buvo sulaukti gėlių ar torto. Čia žmonės pasako „ačiū“ ir to gana. Manau, tai teisinga – juk gydytojas, kaip ir visi, dirba savo darbą.

- Kokie Jūsų ateities planai – kiek ketinate čia užsibūti?

- Kontraktas pasirašytas trejiems metams, bet norvegai stengiasi atvykusius medikus išlaikyti kuo ilgiau, labai jais rūpinasi, nes į tai investuoja nemažai pinigų. Taigi jaučiuosi labai komfortiškai. Ramybės atžvilgiu ligoninė ideali – gyvenimas čia slenka labai lėtai. Kita vertus, kiek nuobodoka, iki artimiausio didelio miesto – 300 km, 5 valandos kelio. Visgi tikėjausi, kad bus daug liūdniau. Norvegai propaguoja aktyvų laisvalaikį, tad kartu su jais kopinėjame po kalnus, žiemą čia labai išvystytos slidinėjimo trasos. Įsigijau automobilį – čia yra ką pamatyti, gamta labai graži. Profesine prasme man nelabai patiko situacija Lietuvoje, nes gydytojas visada jaučiasi labai pažeidžiamas, nesvarbu, kaip jis dirba. Taigi dirdamas universitetinėje ligoninėje supratau, kad laimės joje nesurasiu, per kitų galvas lipti nemoku, o čia to daryti ir nereikia. Dėl pinigų irgi kovoti nereikia.

- Koks Jūsų bendras įspūdis apie norvegus ir jų gyvenimo būdą?

- Gyvenu ir dirbu Vakarų Norvegijoje. Apskrityje amžiaus vidurkis yra labai didelis – devyniasdešimt keli metai. Jei į ligoninę patenka 70-metis, jis laikomas labai jaunas. Be to, 80-metis norvegas atrodo kaip 60-metis lietuvis. 78 metų senoliai dar tvarkosi sveikatos pažymas vairavimui. Bandžiau aiškintis, kokia jų paslaptis. Valgo jie, mano požiūriu, ne visai sveikai. Nors valgo 4 kartus per dieną, tik vienas valgis būna šiltas, gamintas ant ugnies. Žmonės įpratę į darbą iš namų neštis sumuštinius, nesvarbu, kiek jie uždirba ir ką jie dirba. Jie netgi gali valgyti sumuštinius pusiau oficialaus pokalbio ar susitikimo metu. Jiems keista, kad kitose šalyse vaikams mokykloje duoda karšto maisto. Gal tai praeities palikimas – Norvegija buvo neturtinga šalis, kol nebuvo atrasta nafta. Saldainius jie valgydavo kartą per savaitę.

Ilgai diskutavau, kodėl tuomet jie taip ilgai gyvena. Atlikti tyrimai skandinavų ilgaamžiškumą grindžia genetika. Norvegijoje, ypač vakarinėje jos dalyje, daug žmonių nuo seno gyvena kalnuose ir kasdien po juos iki šiol laipioja, taigi judėjimas jiems įprastas. Senų nutukusių žmonių čia nėra. Tik jaunoji karta keičiasi. Be to, pas juos nebuvo karo, kuris visgi veikia tautos psichologiją – persiduoda pažeidžiamumo, nesaugumo, nepilnavertiškumo jausmas. Apskritai streso čia mažai, žmonės nepersismelkę darboholizmo idėjomis, parduotuvės ir tos dirba tik iki keturių, maisto prekių – iki dešimtos, bet sekmadienį ilsisi visi.

- Kalbama, kad norvegai labai uždari, nebendraujantys žmonės. Ar tiesa?

- Netiesa. Iš tiesų jie turbūt mažiau dirba negu šneka. Mano požiūriu, tam jie skiria per daug laiko. Norvegai diskutuoti gali apie bet ką. Pavyzdžiui, į mūsų skyrių patenka pacientai, kurie paguldomi išblaivinimui. Gydytojai gali iki nukritimo baisėtis situacija, svarstyti, kaip žmogui padėti, koks jis nelaimingas. Ir taip kasdien iš naujo. Pacientui mirus Lietuvoje persimestum keliais žodžiais su kolegomis ir tema būtų baigta, o čia dar ilgai kalba apie situaciją, kaip reaguoja artimieji. Žinoma, niekada nekalba, kad kažkas padarė gydymo klaidą ar kad kažkas dėl to kaltas.

Poliklinikoje pacientai taip pat mėgsta pasikalbėti su gydytoju. Jiems neužtenka viską paaiškinti vieną kartą, tenka pakartoti dar 3-4 kartus. Žmonės kalbasi visur. Kai norvegas kelte perka kavą, padiskutuoja su pardavėju apie orą, mėgsta paklausti, kada keltas grįžta, nors tai jam visai nesvarbu. Parduotuvėje taip pat tau gali palinkėti tiesiog geros vakarienės. Iš esmės jie gan šilti. Kita vertus, jie dažnai sako neįsigilindami į tai, ko prašomi. Dėl to kyla nemažai nesusipratimų. Iš pradžių manydavau, kad kalti mano kalbos įgūdžiai, tačiau vėliau supratau, kad norvegai labiau mėgsta kalbėti patys, bet klausosi jau ne taip dėmesingai. Supratau, kad reikia kelis kartus pasitikrinti, ar suprato. Tačiau dėl tokių perklausimų čia niekas nepyksta. Lietuvoje, jei dėl to paties dalyko skambintum antrą ar trečią kartą, išgirstum atodūsį, Norvegijoje niekas neparodys jokio nepasitenkinimo.

Komentarai (6)