Susipažinkime su Blezu Paskaliu. II dalis: talentų ir pomėgių liūne paskendęs genijus

http://www.youtube.com/watch?v=wg1zg_uHOQw

Šiaip tai straipsnis apie biografiją. Apie Paskaliną, laikrodžio projektą ir t.t. nieko nenorėtumėt padiskutuot? Bet va - kokia sensacija dar vienas religingas viduramžių filosofas! Kad jau apie tai kalba, tai Pascalio argumentui pritariu, grynai iš žaidimų teorijos pusės: - laimėti gali tik tuomet, kai Dievas (nesvarbu, koks Jo vardas ir kokioje knygoje paminėtas) yra, ir juo tiki - pralaimėti gali tik tuomet, jei Dievas yra, o netiki - kiti atvejai, kai Dievo nėra - neutralūs. Nešo pusiausvyra: tikėti. Šiaip Hmz šneka protingai, bet čia jo ateistinis fanatizmas ir neapykanta bet kokioms religijos užtemdė sveiką protą ir pasitikėjimą matematika.

Tai jau tikrai. Tikimybių teorijos pagalba nustatyti Dievo buvimą/nebuvimą yra išminties viršūnė.

Greičiau ne matematika, bet pradinėmis prielaidomis. Matematika šiuo atveju tik instrumentas teiginiams transformuoti. Upd: Problema slypi tame, kad tu (kaip ir Paskalis) a priori įsivaizduoji dievą kaip pakankamai antropomorfišką būtybę, kuri mėgsta, kai ja tiki, klauso jos pamokymų, ir apdovanoja už tai, o ne atvirkščiai. Kažką panašaus į dvarponį, kuris duoda auksinį mužikui, atėjusiam pasveikinti su gimtadieniu.

Vos neapsim**au iš juoko, kai per perskaičiau. Būk atidesnis su komentarais!

Kalbu apie išlošį, kurio garantas X buvimas/nebuvimas, apie X nekalbu, jis šioje sistemoje nedalyvauja. Ką čia nori apgauti? Sėkmės tobulinant išmintį. Edit: jei nusikalbėjau (kol kas taip nemanau) populiariai paaiškinkite. Edit2: būtų malonu, kad savo mintyse save suprastumėt. Na, tiek to, išduosiu paslaptį. Bet kokių metodikų taikymas Dievui, Visatai, absoliučiai visumai yra rizikingas. Norėjau ir dar parašyti, bet prisiminiau, kad esu filologas.

Įdomiai diskutuojat. Vieni tikimybių teorijos pagalba nustatyt ar Dievas egzistuoja, kiti ar tikėt apsimoka. Hmz'ui „pragaras amžinoms kančioms". Trumpai - pragaro, kaip kankinimo priemonė, kokią pavaizdavai nėra. Tebus įmestas į ugnies ežerą, t.y. sudegs ir taškas. Dievas ne sadistas, kad mėgautųsi kūrinijos kančia per amžius. „Juk mes neturime garantijos kaip dievas...elgsis su tikinčiais žmonėmis". Garantija yra Jo Malonė, paklusnumas Įstatymui, geri žmogaus darbai.

Žodis Dievas išreiškia tokią idėją, kuri asmens yra priimama arba atmetama. Priimantiems šios idėjos egzistavimo kvestionavimas tikimybių požiūriu yra absurdas, kaip ir atmetantiems. Edit: nors kokia čia filologo rašinių vertė Meistrams.

Pasakytum ačiū, kad nors tiek padėjau.

Negrazu meluoti sau ir kitiems. Biblijije aprasomas pragaras veikia 24/7. "Jo gyventojai kankinsis ir diena ir nakti, per amziu amzius.... (Apr 10:20)"

ir papūs vakarų vėjas, 50% tikimybė kad atšals, o 50% kad atšils, tad šiltų rūbų pirkti neapsimoka. Ar Šulija čia įrodinėja vakarų vėjo tikimybę? Teisingas atsakymas - ne. Tai apie kokį "dievo buvimo įrodinėjimą" čia kalbi? Nei Paskalio dilema, nei jos paneigimas dievo egzistavimo neįrodo ir nepaneigia.

Jei dilemą formalizuoji, galiu sutikti. Bet nuojauta kužda, kad čia nėra viskas paprasta. Palieku tai Didiems Filosofams. Edit: matai, matematika taikytina reiškiniams/fenomenams aprašyti. Amžinasis gyvenimas ar pragaras mums nėra fenomenai. Be to, jų galimybė/negalimybė priklauso nuo Dievo buvimo/nebuvimo, o Dievas juo labiau nėra fenomenas. Tai aš ir abejoju matematikos galimybėmis spręsti tokius klausimus. Jei šią dilemą formalizuoti grynai matematiškai tuomet sprendimai įmanomi, bet tai nereiškia, kad šie sprendimai susiję su pragaru, amžinuoju gyvenimu ar Dievu. Kaip Hmz ir pastebėjo, ši dilema svarbi tik lingvistiniu požiūriu (savo turiniu). Atmetus turinį matematiniai svarstymai prasmės nesuteikia.

nueik į ebiblija.lt ir pažūrėk Apreiškimas Jonui 10:20. 10:20 neegzistuoja! Net katalikiškame ir ekuneminiame biblijų lietuviškuose vertimuose tų eilučių nėra. Nejau iš vulgatos citatą paėmei?

Ups... turetu buti (20:10). My bad.

cia dar reiktu pamineti baigti Petras yra, darai atsispaudimus ir nieko negauni bei Petras yra, darai atsispausdimus, ir Petras uzmina ant kupros, kad sunkiau butu.

Vnž. skaitai ir nesupranti kas parašyta. Toje eilutėje kalbama apie velnią, žvėrį ir netikrą pranašą. Žmonės nekankinami. Žodžio pragaras nėra. Tėra ugnies ir sieros ežeras.

, nepainiok tikimybių teorijos su žaidimų teorija. Apie tikimybes ir prognozes niekas nekalba. Tarkim, tu esi žaidėjas A ir pasirenki - rinktis teigiamą rezultatą, neigiamą ar neutralų (tikėti ar netikėti). Žaidėjas B nepriklausomai nuo tavo pasirinkimo atsako - žaidimas įvyko, ar ne (ar Dievas egzistuoja). Jei žaidimas neįvyko - A nieko nelaimi ir nepralošia, nepriklausomai nuo savo pasirinkimo. Jei įvyko - A išlošia, jei pasirinko žaisti teigiamu rezultatu ir pralošia, jei pasirinko neigiamą. Visais atvejais apsimoka rinktis teigiamą ir neapsimoka neigiamą ar neutralų. Dabar tarkim, kad teigiamas pasirinkimas kažkiek kainuoja, o žaidimas kažkuo panašus į pokerį ar aukcioną. Klausimas tampa, kiek apsimoka "statyti ant kortos". Grįžtant prie tikėjimo - kiek reikia paaukoti pastangų, kad "įpirktum" teigiamą kortą. Bet kuriuo atveju, apsimoka kažkokį minimalų kiekį "statyti". Nestatydamas nieko gali tik pralošti, ir niekada neišloši. Kiek ir ko statyti - pasirenki pats. Galbūt laimėsi vien nedarydamas nusikaltimų ir kartais paaukodamas dalį savo interesų visuomenei. Galbūt reikia paskatinti kitus žaidėjus "statyti daugiau" - atvesti į moralės kelią, apskritai "pradėti dalyvauti žaidime". Blefas nieko "nestatant" - demonstratyvus keliaklupsčiavimas, įstatymų apeidinėjimas, egoizmas, kenkimas - savaime suprantama, irgi gali tik pralošti. O galbūt reikia tiek altruizmo, askezės, meditacijos, evangelizacijos, kad jau nebeapsimoka net išlošis. Dabar pasirink, kiek, ko, kokia forma "statyti". Šitas principas bendras visoms religinėms, moralinėms, ekonominėms, socialinėms ir netgi biologinėms sistemoms - neišskiriant nei marksizmo, konfucianizmo, šamanizmo, anarchizmo ar natūraliosios atrankos. Skiriasi tik "valiuta" ir "išlošis", tikslas. Taip pat gali rinktis, "ant kurios kortos" kiek statysi. Tarkim, abraomiškos religijos žada begalinį prizą - amžiną ir tobulą gyvenimą. Apsimoka ant kurios nors arba dalimis ant kelių pastatyti viską, ką turi, nes galimas išlošis visuomet bus didesnis. Deja, iš čia kyla radikalizmas ir fanatizmas - kai viskas pastatoma ant vienos kortos. Anaiptol nemanau, kad tai teisinga strategija - ruletėje niekad nestatyčiau visko ant vieno langelio. Arba buitiškai - nedėčiau visų kiaušinių į vieną krepšį.

Puikiai,, viską parašei. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad ir be Paskalio dilemos žinojimo tarp paprastų žmonių yra panašus elgesys. Seni žmonės sako "bijok Dievo" kai kas rengiasi nusikalstamam ar amoraliam veiksmui. Nediskutuoja, nesivelia į teologiją ar dilemas, neįrodinėja yra Dievas ar ne. Paprasčiausiai taria - bijok Dievo. Manau, kad ta nežinomybė kai ką ir pastūmėja į moralumą. Žinoma ne visus.

Matai, moralė yra socialinis fenomenas, taigi apie ją galima šnekėti tik konkrečiame socialiniame kontekste ir tik laikantis neutralumo principo. Su rwc iš esmės sutinku, tik su viena išlyga - statymas tampa "neekonomišku", kai laukų skaičius artėja link begalybės. Paskalis rėmėsi klaidinga prielaida, kad dievo buvimas tolygus biblijinio dievo buvimui. Tokia prielaida niekuo nepagrįsta. Su vienoda tikimybe gali būti nuo 0 iki begalybės pačių įvairiausių dievų, kurių kiekvienas gali turėti nuo 0 iki begalybės įvairiausių pageidavimų žmogui. Statyti ant vieno iš begalybės dievų vieno iš begalybės pageidavimų akivaizdžiai neekonomiška.