Susipažinkime su Blezu Paskaliu. II dalis: talentų ir pomėgių liūne paskendęs genijus

, dievų nėra begalybė, ir jie neturi begalybės skirtingų reikalavimų. Pirma, gali rinktis tuos, kurie siūlo patraukliausią išlošį. Antra, gali rinktis religijas, kurios padengia daugiausia giminingų religijų reiklavimų: pvz., būdamas musulmonu, tuo pačiu padengsi ir Jėzaus mokymą, ir judaizmo. Arba būdamas krikščionimi, vis tiek esi Alacho vaikas. Trečia, ne visos religijos draudžia turėti kitų dievų, ypač politeistinės - esminius jų principus gali inkorporuoti į krikščionybę. Ketvirta - dauguma religijų turi panašius moralinius, socialinius ir etinius nurodymus - pvz., gerbk savo tėvą ir motiną. Taigi, pasirinkimų erdvė yra gana tolydi, o atskiri pasirinkimai nelygiaverčiai. Statyk ant "pikų". Be to, neskaitant fanatikų ir fundamentalistų, daug kur nemažai laisvės, tos pačios konfesijos narių interpretacijos dažnai prieštaringos. Tarkim, kas svarbiau: priesakas "įsileisk Dievą į savo širdį" ar sukandus dantis ir mąstant apie buities problemas barbenti rožančių? Pirmu atveju tikrai nepraloši, ir keblioje situacijoje jausi, kaip turėtum elgtis.

Tai absoliučiai subjektyvu...

Subjektyvus pasirinkimas dilemos atveju bent krikščionybėje ir judaizme nėra smerkiamas. Priešingai - yra daugybė istorijų Biblijoje, kai Jahvė siunčia išbandymus, dilemą pasirinkti iš kelių blogybių tą, kuri mažiausiai Jį užrūstintų. Jėzus taip pat liepė "klausyti širdies", vengti fariziejų ir netikrų pranašų. Taigi, "širdies balsas" ideologiškai yra svarbesnis nei šventikų nustatytos dogmos. Viskas čia gerai. Kitose religijose, manau, panašiai.

Kaip tai atmetam? Tuoj aš tau atmesiu? Gal dafai abraomiškąsias metam?