Nors dedamos didžiulės pastangos, kad visuomenė būtų sveikesnė, raginama valgyti sveikesnį maistą, mes, deja, daromės vis nesveikesni. Mokslininkės prof. Sigitos Urbienės manymu, viena iš priežasčių, kad maistas užterštas sunkiaisiais metalais, pesticidais, nitratais bei nitrozo junginiais. Ji siūlo pamiršti šiais laikais madingą žaliavalgystę, kadangi be saiko valgydami augalinį maistą savo organizmą galime užteršti toksinais, kurie sukelia baisias ligas.

Pereidami prie žaliavalgystės rizikuojame organizme padidinti sunkiųjų metalų kiekį

„Galima sakyti, kad ne visa aplinka užteršta, ne visi augalai ir gyvūnai, ne visi maisto produktai, tačiau baisiausia tai, kad šie teršalai, tegu po truputį, labai nežymiai, bet kasdien su maistu patenka į mūsų organizmą ir dažniausiai jame kaupiasi, o pasišalinti nenori arba pasišalina tik per daugelį metų. Taigi jie reiškiasi mūsų gyvenime nepriklausomai nuo mūsų noro, nes jų atsiradimą lemia civilizacijos išsivystymo lygis. Ir kitaip jau nebus, atgal negrįšime – mes ir toliau naudosime dujas, važinėsime automobiliais ir pan. Taigi esame priversti gyventi tokioje aplinkoje, kokią patys susikūrėme“, – teigė S. Urbienė.

Vieną iš toksiškų junginių grupių sudaro sunkieji metalai. Pagrindiniai iš jų – švinas, gyvsidabris ir kadmis. Tai nėra naujiena, kadangi jie visi labai plačiai naudojami. Pavyzdžiui, švinas naudojamas mašinų pramonėje, televizorių, dažų gamyboje, jis patenka į aplinką deginant šiukšles, su automobilių išmetamosiomis dujomis. Aplinkoje švino yra gana daug. Paskaičiuota, kad suaugusio žmogaus organizme susikaupę iki 50 miligramų gryno švino junginių. Labiausiai organizmas kaupia šviną vaikystėje ir paauglystėje. Labai daug švino sukaupia ir augalai, tarp jų ir daržovės.

„Todėl prieš nusprendžiant tapti žaliavalgiu, kas dabar labai madinga, reikėtų pagalvoti, ar tikrai tai labai gerai. Be to, ypač daug švino susikaupę žuvyse. Kartais jose randama net iki 600 mikrogramų švino kilograme svorio, tuo tarpu leidžiama riba – 300 mikrogramų. Atlikta nemažai tyrimų, kurie įrodo, kad švinas sukelia nemigos problemas, nuolatinį nuovargį, nervinį pakrikimą, pilvo skausmus, skatina mažakraujystę. Dar vienas svarbus švino poveikis – agresyvumas, kuris mūsų visuomenėje gana dažnas. Mes visi daromės pikti, ypač vaikai. Vieno tyrimo metu švino kiekis vaikų organizme buvo matuojamas pagal iškritusių pieninių dantų sudėtį. Nustatyta, kad jeigu dantyse švino kiekis yra gana didelis, vaiko intelekto koeficientas yra mažesnis, jis dažnai būna sudirgęs, piktas. Taip pat tyrimais nustatyta, kad net nežymiai padidėjus švino koncentracijai kraujyje, prastėja mokymosi rezultatai, pablogėja elgesys, didėja agresyvumas. Norint sumažinti švino poveikį organizmui, reikia valgyti pakankamai baltymų ir mineralinių medžiagų, ypač pektinų. Todėl valgykite obuolius, kurie turi daug pektino. Ne veltui sakoma, kad vienas obuolys per dieną – ir daktaro nereikės“, – patarė mokslininkė.

Kiek kadmio per gyvenimą sukaupia mūsų organizmas

Kitas mums pavojingas sunkusis metalas – kadmis, kuris susidaro degant naftai, akmens angliai, šiukšlėms. Kadmis – vienas labiausiai pramonėje naudojamų metalų, jis nepakeičiamas dažų, plastmasės gamyboje ir kitur. Japonai yra paskaičiavę, kad su kiekvienu žmogaus dešimtmečiu kadmio žmogaus organizme nuosekliai daugėja. Sulaukę 60 metų jau turime sukaupę beveik 10 mg kadmio. Į mūsų organizmą jis dažniausiai patenka su augaliniu maistu. Ypač daug kadmio yra tabako lapuose, todėl rūkantys žmonės su kiekviena cigarete gauna ir tam tikrą dozę kadmio.

Taigi, nors ir švinui, ir kadmiui yra nustatytos leistinos ribos, kiek į mūsų organizmą gali patekti šių junginių per savaitę ar per dieną, šie metalai, patekę į mūsų organizmą, kaupiasi jame. Kadmis paprastai kaupiasi kepenyse ir inkstuose, sutrikdo šių organų veiklą. Žmogus gali rimtai susirgti – inkstai iš organizmo negrąžinamai ima išskirti mineralines medžiagas, todėl vyksta kaulų retėjimas, lydimas labai didelių skausmų.

Trečiasis aplinkoje pakankamai paplitęs metalas – gyvsidabris – taip pat labai plačiai naudojamas gamyboje – chemijos, popieriaus pramonėje, medicinoje. Patekęs į dirvožemį, gyvsidabris pereina į organinius junginius, į daržoves ir grūdines kultūras, vėlgi gyvsidabrio ypatingai daug žuvyse.

Grynas gyvsidabris mums nėra toks pavojingas – patekęs į organizmą jis dažniausiai pasišalina nepalikęs jokių pėdsakų. Vis dėlto ir jis kaupiasi – pirmiausiai smegenyse, inkstuose. Taigi jei mes nuolat gauname didelius gyvsidabrio kiekius, vystosi bendras organizmo nusilpimas, žmogui pradeda drebėti rankos, kojos, jis greitai pavargsta, susilpnėja atmintis. Dažnai tokie negalavimai „nurašomi“ senatvei, tačiau tai gali būti apsinuodijimo įvairiais toksiniais junginiais pasekmė. Taip pat be galo pavojingi jo garai, kurie sukelia rimtus sveikatos sutrikimus.

Kiek nitratų gauname su įprastu maistu

Kita toksinių junginių grupė – pesticidai. Jų yra be galo įvairių. Pasak S. Urbienės, mes visi žinome, kad jie nėra draugiški mūsų organizmui, tačiau jaučiamės su jais apsipratę, todėl nelabai jų saugomės, nors jie ir toliau nuolat kelia pavojų mūsų sveikatai. Praktiškai visi pesticidai yra kancerogeniški, t. y. didina vėžio riziką.

„Pats pavojingiausias pesticidas – vadinamasis DDT. 1948 m. už šios medžiagos tyrimus bei pritaikymą mokslininkui buvo suteikta Nobelio premija. Po 20 metų buvo nustatyta, kad ji pavojinga žmonių sveikatai ir 1970 m. uždrausta ją gaminti. Tačiau per tą laiką šio pesticido buvo prigaminta milijonai tonų ir jis tebesklando mūsų žemėje, niekur nedingo. Jo pėdsakų randama net Sacharos dykumoje ir Arkties ledynuose. Net jei vandenyje yra ištirpęs vos pastebimas DDT kiekis, gyvuose organizmuose jo ženkliai daugėja. Žuvyse jo yra 2 mg/kg, vandens paukščiuose – net 25 mg/kg. Ar šiandien kas tiria DDT žuvų partijose? Taigi mes ir nežinome, ką valgome. Kai aš pati perku jūrinę žuvį, žiūriu, kad ji būtų kuo mažesnė, nes mažesnė bus prikaupusi mažiau pesticidų“, – patarė pranešėja.

Mokslininkės manymu, šiandien taip pat mažai kalbama apie nitratus, nors valgome juos kasdien. Jei daržoves auginame patys ar jos auga pas ūkininką, nitratų kiekis yra vienoks. Jei daržovės auginamos pramoniniu būdu, šiltnamiuose, nitratų būna daugiau. Todėl reikėtų žinoti, kuriose daržovių vietose susikaupia daugiausiai nitratų. Pavyzdžiui, reikėtų nupjauti agurkų galus, morkų ir burokėlių apipjaustyti visą paviršių, kopūstui išpjauti kotą. Taip pat verta daržoves pamirkyti vandenyje, verdant galima naudoti vitaminą C.

Beje, ir kitokio maisto gamyboje naudojami nemaži kiekiai nitratų. Kad mėsos spalva būtų graži, dedama apie 5-20 mg/kg nitratų, kad turėtų stipresnį skonį – apie 50 mg/kg, kad nesivystytų botulizmas, t. y. gaminys būtų apsaugotas nuo pavojingų mūsų sveikatai mikroorganizmų susidarymo, – 150 mg/kg. Taigi kai mes perkame dešrą su ypatingu, pikantišku skoniu ir gražios spalvos, visa tai pasiekiama nitratais. Todėl norintiems būti sveikesniems maisto kokybė ekspertė siūlo apsistoti ties kotletais, nelabai apkepintais, o dar geriau tiesiog kukulius išvirti.

Apibendrinant su daržovėmis į mūsų organizmą patenka iki 60-80 proc. nitratų, su vandeniu – 20-30 proc., su mėsos produktais – 10-15 proc.

Šviežių daržovių perdozavimas gali baigtis širdies sutrikimu?

„Nitratai veikia mūsų nervų sistemą, kepenis, tačiau blogiausia, kad jie mūsų organizme virsta į nitritus, o pastarieji kraujyje pakeičia geležies valentingumą, todėl ji nebegali prisijungti deguonies. Taigi organizmui ima trūkti oro – dėl to ima trikti širdies, kitų organų veikla. Paradoksas, bet žmogus prisivalgo „sveikų“ salotų su didžiule doze nitratų ir jam pasidaro taip bloga, kad tenka ieškoti vaistų širdžiai ar net kviesti greitąją. Nuo per didelio nitratų kiekio galima susirgti ir hemoglobinemija, kai vystosi organizmo nusilpimas, žmogus vos paeina, dūsta ir pan. O priežastis gali būti pati paprasčiausia – nitratai. Taip pat nitratai silpnina imuninę sistemą, skatina kancerogenų susidarymą, pažeidžia fermentų sistemą ir net veikia embrioną.

Todėl, užuot gėrus visokius ežiuolių preparatus imuninės sistemos stiprinimui, siūlau valgyti raugintus agurkus ir kopūstus, nes juose nitratai yra suskaldyti – pieno rūgšties bakterijos, atsirandančios rūgimo metu, „suvalgo“ nitratus savo gyvybinei veiklai palaikyti. O mes dabar įpratome net sausio vidury valgyti ridikėlius bei salotų lapus. Grįžkime prie to maisto, kuris mums nuo amžių priimtinas ir prie kurio esame nuo amžių pripratę. Taip pat naudinga valgyti raugintus pieno produktus. Labai svarbu, kad mūsų organizme būtų kuo daugiau pieno rūgšties bakterijų“, – aiškino S. Urbienė.

Dar vienas pavojus

Dar viena grupė junginių, kurių reikėtų vengti, yra nitrozo junginiai. Nors jų yra gamtoje, bet mažais kiekiais, tačiau jie susidaro mūsų organizme – skrandyje, kai jo rūgštingumas yra mažas.

„Todėl nereikėtų iškart griebtis reklamuojamų vaistų virškinimui pagerinti, kurie mažina rūgštingumą. Vienas amerikiečių gydytojas yra pasakęs, kad skrandžio rūgštingumas niekada negali būti per didelis. Jis gali būti tik per mažas, kadangi tuomet susidaro nitrozo aminai. Tai jau tikri kancerogenai. Jie tiesiogiai sukelia onkologines ligas. Ši medžiaga buvo tiriama su 40 gyvūnų rūšių – nuo plekšnės iki beždžionės. Visiems šiems gyvūnams, kurie su maistu gavo nitrozominų, vienoje ar kitoje vietoje išaugo augliai.

Taip pat norėčiau pakalbėti apie patvarius organinius junginius. Tai policikliniai aromatiniai angliavandeniai ir dioksinai. Jie susidaro deginant atliekas, šiukšles, akmens anglį, naftą, plastmasę, kaupiasi dirvoje ir augaluose, riebaliniame gyvųjų organizmų audiniuose ir patenka į maisto grandinę. Pats bjauriausias iš angliavandenilių – benzopirenas. Sudegus 1 litrui benzino išsiskiria net 700 mg benzopireno. Taigi šios taršos mums taip pat neįmanoma išvengti. Labiausiai šiais junginiais užterštos žuvys, todėl nereikėtų pernelyg dažnai valgyti riebių lašišų, sveikiau rinktis liesesnę žuvį. Policiklinius aromatinius angliavandenius taip pat gana gerai kaupia aliejai, tačiau mūsų kontrolės institucijos jų kiekio produktuose kol kas netikrina ir turbūt praeis dar ne vienas dešimtmetis, kol bus pradėta tai daryti“, – pasakojo mokslininkė.

Antra patvarių organinių junginių grupė – dioksinai, kurie laikomi pačiais pavojingiausiais teršalais. Jie susidaro ne tik deginant atliekas ar kitas medžiagas, bet ir rūkant mėsą, kaupiasi riebaliniame žmogaus audinyje, paveikia kepenis, nervų sistemą, odą, dauginimosi funkcijas, ypač vyrų.

„Gal tai viena iš priežasčių, kodėl daug amerikiečių negali susilaukti vaikų. Tačiau kol bus atlikti tyrimai, praeis daug laiko. Kalbant apie maistą, dioksinų daugiausiai kaupiasi riebiose žuvyse, gerokai mažiau – svieste ir riebioje mėsoje. Beje, į dioksinus atkreiptas dėmesys tik Vietnamo karo metu, kai amerikiečiai krūmus išpurškė defoliantu, kuris pašalino lapus ir leido pastebėti besislepiančius vietnamiečius. Jo sudėtyje buvo daug dioksidų. Praėjus keliems metams toje vietoje prasidėjo dažni kūdikių apsigimimai ir labai bjaurios ligos.

Pagaliau paskutinė medžiaga, kurią norėčiau aptarti, – polichlorinti bifenilai – gamtoje patys nesigamina. Šią medžiagą išgavo žmogus ir jau prigamino jau šimtus tūkstančių tonų, kadangi šis junginys labai tinkamas pramonėje – jis nedegus, atsparus vandeniui ir pan.

Polichlorinti bifenilai naudojami kondensatoriams, transformatoriams, balduose, geležinkeliuose, lakuose, elektros varikliuose ir t. t. Kai buvo pastebėta, kad nuo šios medžiagos upėje dvesia lašišos ir prasideda baisūs apsigimimai, ji buvo uždrausta, bet dar galybė tūkstančių tonų vis dar cirkuliuoja kaip naudotinos. Tik 2025 m. šios medžiagos naudojimas bus visiškai pabaigtas. Taigi kol kas ji vis dar gadina mūsų sveikatą – kaupiasi mūsų organizme, veikia nervų sistemą, kepenis, provokuoja onkologinius susirgimus“, – pasakojo S. Urbienė.

Komentarai (9)