Milžiniškų struktūrų stebėjimai gali patvirtinti seniai mokslininkų mintyse kirbėjusią teoriją apie šilumos srautų judėjimą.

Didžiuliai, ilgalaikiai plazmos srautai, 15 kartų didesni už Žemės skersmenį, perneša šilumos srautus iš Saulės gelmių į jos paviršių - apie šiuos srautus jau rašėme šioje naujienoje. Stebėjimų rezultatai patvirtino dešimtmečių amžiaus teoriją, kodėl Saulė ties pusiauju sukasi greičiau negu poliuose.

Saulės konvekcijos zonoje, kurioje energija pernešama į Saulės atmosferą maišantis skirtingos temperatūros medžiagos srautams būdu, su kylančiais plazmos srautais kyla ir temperatūra, atsirandanti dėl Saulės šerdyje vykstančios branduolinės sintezės. Kuomet plazmos srautai iš gelmių pakyla iki Saulės paviršiaus, didelė dalis plazmos energijos išspinduliuojama į kosmosą, kas atvėsina plazmos srautą ir verčia jį vėl leistis gilyn į gelmes. Šis plazmos srautų judėjimas ir sukelia konvekciją. Itin didelių plazmos srautų, vadinamų superplumais, judėjimas, gali trukti net iki 24 valandų ir turėti daug didesnį nei Žemė skersmenį.

1968 metais, mokslininkai iškėlė hipotezę, jog ilgai besitęsiantys ir didesni plazmos srautai, pakankamai dideli, kad apimtų visą konvekcinę Saulės zoną, yra būtini išlaikyti greitam Saulės sukimuisi ties pusiauju, kurį taip ilgai stebėjo tyrėjai. Be tokių srautų, Saulės poliai turėtų suktis greičiau nei pusiaujas. Tačiau tai buvo tik teorija, kuriai patvirtinti reikėjo išsamių stebėjimų, kurie įrodytų plazmos srautų egzistavimą.

Naujausiuose tyrimuose, kuriems vadovavo NASA kosminių skrydžių centro Hantsvile vadovas David'as Hathaway'us, buvo ieškota šių nematomų plazmos srautų, naudojantis moderniausiomis Saulės stebėjimo technologijomis. Mokslininkai matavo šviesos bangos ilgių, išspinduliuotų iš Saulės plazmos, pokyčius, kuriuos panaudojo, kad apskaičiuotų plazmos judėjimo greitį Saulės paviršiuje. Šie skaičiavimai atskleidė plazmos srautų pozicijas, kas leido padaryti pastebėjimus, jog šie srautai sklisdami saulės paviršiumi buvo stumiami dar didesnių srautų.

Mokslininkai nustatė, jog daugelis iš šių srautų pasirodydavo kartą per 27 dienas, tiek laiko užtrukdavo, kol viena iš Saulės dėmių, esančių ties pusiauju, apsisukdavo aplink pusiaują. Faktas, jog šie srautai gali sutapti su Saulės judėjimu, įrodo, jog jie ir yra tie plazmos srautai, kurių, kaip įrodymo, taip ilgai ieškojo mokslininkai.

Nacionalinio atmosferos tyrimų centro, įsikūrusio Kolorado valstijoje, astrofizikas Mark'as Miesch'as sako, jog šie atradimai - tai įtikinamiausia teorija, kokia tik buvo iškelta iki šiol, susijusi su Saulėje vykstančia konvekcija. Mark'as Miesch'as ir sukūrė kompiuterinį Saulės konvekcinių srautų modelį.

Šioje animacijoje, kuri vaizduoja 4 Saulės apsisukimo ciklus, plazmos srautai vaizduojami raudonais bei mėlynais plotais. Kai srautai trunka keletą mėnesių, šiuose modeliuose tai labiausiai matoma šalia Saulės šiaurinio poliaus. Mokslininkai mano, jog šie srautai Saulėje verčia pusiaują suktis greičiau nei jos polius.

Komentarai (0)