Mokslo populiarintojas: reikia sudominti vaikus (0)
Mokslas žmonėms - nepakankamai patrauklus ir yra trys pagrindiniai iššūkiai, kurie galėtų pakeisti situaciją, mano kvantinės fizikos mokslų daktaras, mokslo populiarinimo žurnalistas ir knygų autorius Michaelas Brooksas. Pasak jo, baisiausia, kad vaikams mokslininkai pristatomi kaip šiek tiek pamišę susivėlę arba pliki vyrai su baltais chalatais, o jei jų chalatai turi kišenėlę, joje būtinai bus tušinukų. Be to, jie visada užduoda klausimų, kurie gali nervinti kitus arba išklauso kitų idėjas ir jomis abejoja.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie tai jis skaitė pranešimą Vilniuje vykusioje kasmetinėje inovacijų konferencijoje „TEDx“. M. Brooksas turi ir dėstymo patirties: jis skaitė paskaitas Niujorko ir Kembridžo universitetuose.
M. Brooksas pasakojo apie savo mokslo ir technologijų mokytoją, kuriam skyrė parašytą knygą ir ją įteikdamas paaiškino, kokios svarbios ir įdomios jam buvo pamokos, mat mokytojas ne tik dėstė faktus, bet ir leisdavo mokiniams kalbėti apie mokslą.
„Mes kalbėjome apie branduolinę energiją, apie pavojus, apie tai, kaip mokslas gali būti netinkamai panaudotas, kaip ir apie tai, kada jis naudojamas svarbiems tikslams. Aš jaučiau, kaip jis mus įtraukia į savo pamokas, buvome susidomėję net prieš jam pradedant kalbėti. Kai jam tai pasakiau, tikėjausi, kad jis ims dalintis, kaip gera būti mokytoju, kaip nepaprasta dirbti su jaunais protais, o jis man tepasakė, kad nustojo mokytojauti. Aš buvau pritrenktas, nes dabar jis dirbo žemės valdytoju“, - prisiminė pranešėjas.
M. Brooksas dėsto, jog iš savo mokytojo išgirdo, kodėl šis atsisakė mokyti: vaikus reikėjo mokyti faktų ir ruošti egzaminams, o mokytojas šią sritį buvo pasirinkęs ne dėl to ir nusprendė susirasti kitą darbą.
Pranešėjas pasakojo, jog po šio susitikimo su mokytoju nuolat galvojo, kaip galima būtų paskatinti vaikus mokytis mokslo ir nustatė tris didelius iššūkius, su kuriais reikia kovoti.
„Tai – mokslo stereotipai, dusinimas faktais ir tironija, kad kiekvienas mokinys ar studentas turi būti sėkmingas“, - dėstė M. Brooksas.
Pasak jo, baisiausia, kad vaikams mokslininkai pristatomi kaip šiek tiek pamišę susivėlę arba pliki vyrai su baltais chalatais, o jei jų chalatai turi kišenėlę, joje būtinai bus tušinukų. Be to, jie visada užduoda klausimų, kurie gali nervinti kitus arba išklauso kitų idėjas ir jomis abejoja.
„Tai nėra labai teigiamas mokslininko įvaizdis“, - apibendrino pašnekovas ir parodė jaunos Jungtinės Karalystės mokinės nupieštą mokslininką su tipinėmis įvaizdžio detalėmis.
Visgi, M. Brooksas sako, jog mokslininko įvaizdis mergaitės galvoje pasikeitė po to, kai jos klasė apsilankė laboratorijoje.
„Ji nupiešė moterį, o tai jau reiškia suvokimą, kad mokslininkas nebūtinai yra vyras, ji atrodė neblogai, turėjo tvarkingus plaukus ir dideles mėlynas akis – įvaizdis jau teigiamas“, - sakė jis ir pridūrė, kad mergaitė po ekskursijos apibūdina mokslininkus kaip „normalius žmones, kurie turi nelabai normalų darbą“, „gyvena normalų gyvenimą, kai nebūna mokslininkais“ ir „domisi šokiais, keramika“.
Jis paaiškino, jog greičiausiai mokslininko darbą mergaitė apibūdino kaip ne visai normalų, nes po apsilankymo laboratorijoje nurodė, kad jis - įdomesnis nei kiti jai žinomi darbai.
M. Brooksas pasakojo apie savo mokslo ir technologijų mokytoją, kuriam skyrė parašytą knygą ir ją įteikdamas paaiškino, kokios svarbios ir įdomios jam buvo pamokos, mat mokytojas ne tik dėstė faktus, bet ir leisdavo mokiniams kalbėti apie mokslą.
„Mes kalbėjome apie branduolinę energiją, apie pavojus, apie tai, kaip mokslas gali būti netinkamai panaudotas, kaip ir apie tai, kada jis naudojamas svarbiems tikslams. Aš jaučiau, kaip jis mus įtraukia į savo pamokas, buvome susidomėję net prieš jam pradedant kalbėti. Kai jam tai pasakiau, tikėjausi, kad jis ims dalintis, kaip gera būti mokytoju, kaip nepaprasta dirbti su jaunais protais, o jis man tepasakė, kad nustojo mokytojauti. Aš buvau pritrenktas, nes dabar jis dirbo žemės valdytoju“, - prisiminė pranešėjas.
M. Brooksas dėsto, jog iš savo mokytojo išgirdo, kodėl šis atsisakė mokyti: vaikus reikėjo mokyti faktų ir ruošti egzaminams, o mokytojas šią sritį buvo pasirinkęs ne dėl to ir nusprendė susirasti kitą darbą.
Pranešėjas pasakojo, jog po šio susitikimo su mokytoju nuolat galvojo, kaip galima būtų paskatinti vaikus mokytis mokslo ir nustatė tris didelius iššūkius, su kuriais reikia kovoti.
„Tai – mokslo stereotipai, dusinimas faktais ir tironija, kad kiekvienas mokinys ar studentas turi būti sėkmingas“, - dėstė M. Brooksas.
Pasak jo, baisiausia, kad vaikams mokslininkai pristatomi kaip šiek tiek pamišę susivėlę arba pliki vyrai su baltais chalatais, o jei jų chalatai turi kišenėlę, joje būtinai bus tušinukų. Be to, jie visada užduoda klausimų, kurie gali nervinti kitus arba išklauso kitų idėjas ir jomis abejoja.
„Tai nėra labai teigiamas mokslininko įvaizdis“, - apibendrino pašnekovas ir parodė jaunos Jungtinės Karalystės mokinės nupieštą mokslininką su tipinėmis įvaizdžio detalėmis.
Visgi, M. Brooksas sako, jog mokslininko įvaizdis mergaitės galvoje pasikeitė po to, kai jos klasė apsilankė laboratorijoje.
„Ji nupiešė moterį, o tai jau reiškia suvokimą, kad mokslininkas nebūtinai yra vyras, ji atrodė neblogai, turėjo tvarkingus plaukus ir dideles mėlynas akis – įvaizdis jau teigiamas“, - sakė jis ir pridūrė, kad mergaitė po ekskursijos apibūdina mokslininkus kaip „normalius žmones, kurie turi nelabai normalų darbą“, „gyvena normalų gyvenimą, kai nebūna mokslininkais“ ir „domisi šokiais, keramika“.
Jis paaiškino, jog greičiausiai mokslininko darbą mergaitė apibūdino kaip ne visai normalų, nes po apsilankymo laboratorijoje nurodė, kad jis - įdomesnis nei kiti jai žinomi darbai.
Dažniausias rezultatas - nesėkmė
Kalbėdamas apie antrąjį iššūkį, pranešėjas priminė Jungtinės Karalystės fiziką Andre Geimą, kuris 2010 m. gavo Nobelio prizą už anglies atmainos – grafeno – atradimą.
„Kai jis (Andre Geimas) kalbėjo apie mokslą ir kaip jis dirba, jis nekalbėjo apie sėkmę – jis kalbėjo apie virtinę nesėkmių ir paminėjo, kad moksle 99-is kartus iš 100 ištinka nesėkmė, ar tai būtų teoriniai skaičiavimai, ar praktinis eksperimentas. Jis sakė, jog retai kam nors nepavyksta nepasisekti ir tai yra vadinama mokslo sėkme“, - prisiminė M. Brooksas.
Dėl to, anot jo, keista, jog vaikams mokykloje atliekant praktinius eksperimentus, jie yra mokomi eksperimentus atlikti tinkamai. M. Brookso nuomone, turėtų būti priešingai, vaikams reikėtų leisti daryti ir nesėkmingus eksperimentus, taip jie išmoktų priimti nesėkmes, kas taps labai svarbiu įgūdžiu šiuolaikiniame gyvenime.
„Mes turime susitvarkyti su sėkmės tironija, kuri yra taikoma mūsų vaikams. Nebūtinai viskas turi būti gerai."
"O dabar pakalbėkime apie dusinimą faktais. Jūs turbūt žinote, kaip erzina girdėti, kai kas nors pasakoja, kaip puikiai jiems sekasi – ne tai mes norime girdėti. Dar blogiau, kai mes tai girdime apie žmogų, kurio net nepažįstame. Dabar įsivaizduokite, kad jūs esate 14-os metų mergaitė ir jūsų mokytojas jums pasakoja apie žmogų, mirusį pieš 400 metų ir koks puikus jis buvo. Tai tikrai neįkvėps ir nepaskatins veikti“, - mano jis.
M. Brooksas primena, jog iš vaikų tikimasi, kad jie išmoks milžiniškus skaičius faktų, kurių dalis 200-400 metų senumo, ir pakartos tai, ką kiti žmonės jau yra atradę eksperimentų mokykloje metu. Galiausiai vaikai supranta, kokie puikūs ir gabūs žmonės buvo.
„Aš manau, kad tai nėra labai geras sumanymas“, - sako M. Brooksas, pridūręs, jog vaikai geriausiu atveju išmoksta kopijuoti kelių šimtų metų senumo atradimus.
Pasak jo, dabar mokslininkai galvoja apie problemas ir kaip jas spręsti, to reikėtų ir mokyti vaikus.
„Galbūt vaikams, išmokusiems savarankiškai mąstyti, tai bus svarbiausiu jų įgūdžiu visam likusiam gyvenimui, - siūlo M. Brooksas. - Mokslas yra įdomus ir smagus, nes galima daryti tai, ko niekas iki šiol nėra daręs.“
(0)
(0)
(0)