Geopolitiniai pleištai varžovų žemėse: kaip Kremlius dalina Europą (2)
Krymo okupacija bei aneksija buvo įvykdyta remiantis aiškia geopolitine logika, kuri gali būti vadinama Masados geopolitika. Jos esmė – įsitvirtinti kontinentinėje zonoje, savo žemėse ir po truputį skverbtis link kontinento pakraščių formuojant geopolitinius pleištus. Tokio geopolitinio pleišto funkcijas atlieka Kaliningradas, Padniestrė, Pietų Osetija ir Abchazija, o dabar pleištu tapo ir Krymas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Šie geopolitiniai pleištai atlieka tiek puolamojo, tiek gynybinio placdarmo funkciją, tad Rusija visada būna pasiruošusi tiek pulti priešininką, tiek atremti, tačiau atremti nėra ko, nes niekas nepuola. Galima Vakarų skverbtis link Rusijos sąjungininkų – tik ekonominė. Šiuo atveju V. Putinas įsitvirtina šiose zonose, kurias paleis kažkada labai sunkiai, bet praranda galimybes kalbėti su demokratiniu pasauliu. Tai labai panašu į Josifo Stalino geopolitinę koncepciją – Masados geopolitiką“, - teigia Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto direktorius, geopolitikos ekspertas Egidijus Motieka.
„J. Stalinas prieštaravo Levo Trockio ir Vladimiro Lenino pasaulinės revoliucijos koncepcijai – su vėliava žygiuoti į Vakarus ir okupuoti juos. J. Stalino manymu, taip galima prarasti branduolį – esminę Rusijos teritoriją“, - pridūrė politologas.
Masada hebrajiškai reiškia tvirtovę. Taip vadinama romėnų vietininko, Judėjos karaliaus Erodo pastatyta tvirtovė ant izoliuotos uolos prie Negyvosios jūros, kur per Didįjį žydų sukilimą prieš romėnus užsibarikadavo žydų sukilėliai, tačiau neatlaikę apsupties įvykdė masinę savižudybę.
„J. Stalinas prieštaravo Levo Trockio ir Vladimiro Lenino pasaulinės revoliucijos koncepcijai – su vėliava žygiuoti į Vakarus ir okupuoti juos. J. Stalino manymu, taip galima prarasti branduolį – esminę Rusijos teritoriją“, - pridūrė politologas.
Masada hebrajiškai reiškia tvirtovę. Taip vadinama romėnų vietininko, Judėjos karaliaus Erodo pastatyta tvirtovė ant izoliuotos uolos prie Negyvosios jūros, kur per Didįjį žydų sukilimą prieš romėnus užsibarikadavo žydų sukilėliai, tačiau neatlaikę apsupties įvykdė masinę savižudybę.
Baltijos šalių vieta Rusijos geopolitinių žiedų dėlionėje
Pasak E. Motiekos, Rusijos įgyvendinama Masados geopolitika iš esmės reiškia įsitvirtinimą šerdinėje teritorijoje ir „apsitvėrimą“ buferinėmis valstybėmis. Pašnekovo teigimu, Rusija Masados geopolitiką naudoja įsitvirtindama pirmuose trijuose koncentriniuose geopolitiniuose žieduose bei skleisdama įtaką likusiuose – vienam jų priklauso ir Baltijos šalys.
1 žiedas: Maskvos – Sankt Peterburgo ašis;
2 žiedas: rusų dominuojamos teritorijos;
3 žiedas: Rusijos autonominių respublikų zona;
4 žiedas: NVS zona, taip pat Ukraina, Gruzija;
5 žiedas: geopolitiniai pleištai;
6 žiedas: valstybės, „pabėgusios“ į Vakarų struktūras.
„Rusija tiek anais laikais, tiek dabar konstruoja įdomią geopolitiką, kuri paremta koncentrinių ratų principu. Visa tai susiję su geografinėmis ir geopolitinėmis realijomis. Pirmieji du ratai yra tikroji Rusija: pirmas – Sankt Petergurbo ir Maskvos ašis, antrasis lygmuo – rusų žemės iki Baltijos valstybių ir Baltarusijos šiaurės vakaruose bei iki šiaurės Kaukazo pietuose. Tai teritorija, kurioje vyrauja rusai“, - pasakojo E. Motieka.
Trečiajam žiedui, pasak eksperto, priklauso Rusijos autonominės respublikos, kuriose ji yra įtvirtinusi kontrolę, tačiau tai nėra tikroji Rusija.
„Tai nelabai patikima zona, kurioje rusai kontroliuoja vietines vyriausybes. Turiu galvoje šiaurės Kaukazo respublikas, iš kurių mažiausiai paklusnūs čėčėnai, problemų kelia Dagestanas, ingušai, kabardai. Probleminėmis respublikomis taip pat gali tapti Tatarstanas, Baškirija, Udmurtija, Marių respublika, Mordvija. Šitas zonas rusai turi kontroliuoti. Jų priklausomybė Rusijai yra tiesioginė, bet tai nėra patikimos teritorijos. Šitų teritorijų ji niekam negali užleisti, bet tam kad Rusija galėtų ir toliau besąlygiškai dominuoti tuose autonominiuose regionuose, ji kuria dar kelis koncentrinius žiedus“, - pasakojo mokslininkas.
Ketvirtajam žiedui priklauso vadinamoji NVS teritorija, taip pat Gruzija ir Ukraina. Pasak E. Motiekos, tai Rusijos gynybinė zona ir ekonominės plėtros įrankis.
Penktajam žiedui E. Motieka priskiria Rusijos formuojamus geopolitinius pleištus: Kaliningradą, Padniestrę, Pietų Osetiją, Abchaziją, Krymą. Mokslininkas sako, kad tokie pleištai Rusijai tarnauja kaip forpostas, kurį galima panaudoti tiek gynybai, tiek puolimui bei įtakos skleidimui į kontinento pakraščius.
„Šeštoji zona yra tos valstybės, kurios jau įsitvirtino Vakarų pasaulyje, bet jos Rusijai yra artimojo užsienio zona. Be jokios abejonės, tai yra Baltijos valstybės, kuriose Rusijos įtaka tikrai nemaža – ypač kultūrinė. Iš dalies šiai zonai priklauso ir Lenkija, bet Lenkija tikrai yra visai kitokio pobūdžio darinys ir kariniu požiūriu daug sunkiau pažeidžiamas“, - aiškino E. Motieka.
Pastebėtina, kad ketvirtoji, penktoji ir šeštoji zonos teritoriškai yra persipynusios. Todėl Rusijai labai paranku jomis manipuliuoti. Pavyzdžiui, Padniestrės regionas arba Armėnija, kuri priklauso NVS zonai, neturi teritorinio sąlyčio su Rusijos teritorija.
Pasak pašnekovo, tai paaiškina, kodėl Rusija nepaleidžia iš nagų Ukrainos ir iš dalies Baltijos valstybių. Mykolo Romerio universiteto profesorius aiškina, kad šitokie geopolitiniai žaidimai įmanomi tik todėl, kad Rusija, kaip ir Vakarų valstybės, disponuoja branduoliniu ginklu, nors strateginiu požiūriu ir nusileidžia Vakarams.
Kodėl Ukraina geopolitiškai yra svarbi?
Aiškindamas Ukrainos geopolitinę svarbą Vakarams ir Rusijai, E. Motieka pabrėžia, kad šioje valstybėje kertasi Vakarų ir Rusijos saugumo zonos, ši valstybė yra tarsi šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypčių susikirtimo taškas, savotiškas geopolitinis „šilko kelias“. Tam tikra prasme Ukraina savo paskirtimi panaši į Turkiją.
„Turkija, kuri sėkmingai realizuoja šiaurės-pietų, rytų-vakarų jungties vaidmenį ekonomine bei energetine prasme ir taip generuoja saugumą. Šiuo atveju rusai labiausiai bijo Ukrainos ir Turkijos veikimo unisonu, kai Turkija atlieka jungties funkciją piečiau, kur susiduria Azija, Afrika ir Europa, o Ukraina gali tai atlikti šiauriau. Taip Rusija atsiduria tarsi nuošalyje nuo Baltijos-Juodosios jūros tranzitinio koridoriaus“, - sako geopolitikos ekspertas.
Pasak jo, Rusija pastaruoju metu didina įtakos skleidimą pietų ir vakarų kryptimi. Pietuose jos įtaka skverbiasi per šiaurės Kaukazą. Dėmesį šiai krypčiai, anot E. Motiekos, pademonstravo Sočio olimpinės žiemos žaidynės, o Turkija skverbtis šia kryptimi netrukdo. Pačios žaidynės – tai Rusijis pietinių žemių „civilizavimas“, adaptavimas prie centrinės Rusijos standartų ir kartu karingų šiaurės Kaukazo tautų aktyvumo pristabdymas. Anot E. Motiekos, retorinis klausimas, kiek Rusijai kainavo susitarimai su šiaurės Kaukazo kovotojais Sočio olimpinių žaidynių, Krymo okupacijos ir Padniestės prijungimo laikotarpiais ir kiek ilgai šie susitarimai galios?
Ukraina irgi sėkmingai vykdė balansavimo politiką iki maždaug 2003-2004 m., tačiau, kaip teigia profesorius, ano meto ir ypač dabartiniai pasikeitimai Ukrainos valstybėje Rusijai galėjo užverti pietvakarių kryptį, todėl V. Putinas ryžosi karinei intervencijai į Krymą.
„Šiuo atveju tai imperinė ideologija, ir tos eurazinės geopolitikos rėmuose Rusijai svarbu kiek įmanoma toliau prasiskverbti ir grįžti į buvusias imperines SSRS teritorijas, kuriomis ji disponavo“, - sakė politologas.
Ar Ukraina turi baimintis rytinių jos regionų okupacijos?
E. Motieka teigia, kad nors Krymas jau atiduotas Rusijai, o Ukraina laikinai atidėjo narystės NATO, tačiau Rusija vis dar tikrina Vakarų valstybių kantrybės ribas. Mokslininkas teigia, kad užgrobus Krymą Ukraina iš esmės neteko dviejų trečdalių kranto juostos, nes Rusija gali lengvai riboti Ukrainos išėjimą iš Azovo jūros į Juodąją.
„Donecko problema nėra tik Donecko miesto problema. Rusams – tai Luhansko-Donecko-Mariupolio linija, kuri reiškia priėjimą prie Azovo jūros pakankamai plačiu frontu. Azovo jūra taptų Rusijos vidaus ežeru. Ukraina jau dabar neteko dviejų trečdalių priėjimo prie jūros, nes visa rytinė dalis, kuri turi du stiprius uostus Mariupolį ir Berdianską, Rusijai užgrobus Krymą tampa užblokuota. Užblokuotas Ukrainos išėjimas iš Azovo jūros į Juodąją. Prekybinis režimas nesutvarkytas ir nežinia kada bus sutvarkytas. Rusai visiškai disponuoja 4 kilometrų sąsmauka tarp Kerčės ir Tamanės. Šiuo atveju tai labai svarbu ekonomiškai“, - teigia mokslininkas.
Tačiau E. Motieka tvirtina, kad Rusiją domina ir pietvakariniai Ukrainos regionai, ypač Juodosios jūros uostai: Odesa, Chersonas, Nikolajevas. Rusijos kėslai, anot mokslininko, matyti iš to, kur vykdomos provokacijos: tai yra Charkovas, Doneckas, taip pat Odesa ir Chersonas. Kaip žinoma, Odesoje taip pat esama nemažos rusų ir žydų bendruomenės, nors žydų atstovai ne kartą išsakė paramą naujajai Ukrainos vyriausybei.
Maža to, profesorius atkreipia dėmesį, kad užgrobus pietvakarinę Ukrainos liniją su uostais labai palengvėtų Rusijos priėjimas prie Padniestrės.
„Be abejo, juos Padniestrės klausimas šiuo metu domina tie pat, kiek Chersonas ar Nikolajevas, bet šie uostai labiau proukrainietiški nei prorusiški“, - sakė E. Motieka.
Vienintelis pavojus Baltijos šalims
Klausiamas, ar būdamos šeštajame Rusijos koncentriniame geopolitiniame žiede Baltijos valstybės iš esmės yra saugios, E. Motieka teigė, kad Baltijos šalių bei Ukrainos situacija yra nelyginama, mat Lietuva, Latvija ir Estija yra NATO bei Europos Sąjungos narės.
Pasak mokslininko, pradėjus kokius nors veiksmus prieš Baltijos šalis būtų susiduriama su didelio konvencinio karinio konflikto galimybe, o Rusija tokiam karui, E. Motiekos nuomone, nepasiruošusi.
„Tai NATO ir Europos Sąjungos zona, Rusijai tai kelia papildomų problemų, nes tai reiškia tiesioginį karinį konfliktą. Baltijos valstybės yra tiesioginio karinio apginamumo zonoje. Tai reiškia, kad Baltijos valstybės konvencinio karo atveju būtų okupuotos iš karto, bet jos lygiai taip pat būtų išvaduotos – ne iš karto, bet išvaduotos, mat NATO sutarties 5-asis straipsnis veikia. Tik neaišku, kas ir kiek liktų iš mūsų žmonių ir infrastruktūros tuo atveju“, - teigė E. Motieka.
Daug realesnis pavojus Baltijos šalims, pasak politologo, yra įvairiausios Rusijos provokacijos.
„Kas įmanoma šiose šalyse, tai provokacijos. Pavyzdžiui, rusai, susėdę į 25 tankus, gali pravažiuoti visa Neringa iki Smiltynės ir tais pačiais tankais grįžti. Arba galimos provokacijos Vilniaus krašte, Visagine, Rusnės saloje. Tai tarsi sunkiai įmanoma, bet tokios provokacijos nedaug Rusijai kainuotų ir pademonstruotų jos jėgą bei ketinimus“, - sakė E. Motieka.
Tačiau, pasak mokslininko, Rusija negali plėsti savo įtakos ir vykdyti provokacijų be galo, be krašto, nes yra ribos, ties kuriomis ji atsimuša į branduolinio karo arba totalaus Vakarų pasipriešinimo grėsmę.
„Taigi iki Lietuvos, Latvijos ir Estijos yra dar labai daug žingsnių. Tačiau rusai gali pagalvoti, kodėl nepakedenus šeštosios zonos, šiaip sau, dėl abipusio budrumo ir įvairovės“, - reziumavo E. Motieka.
(7)
(0)
(1)