1374 m. bent keliuose Vokietijos ir aplinkinių šalių miestuose (nuo Acheno iki Metzo) žmonės pradėjo masiškai šokti. 1518 m. tas pats nutiko Strasbūre, kur, anot kronikininkų, išsekę nuo nekontroliuojamo nuolatinio judėjimo mirė keli šimtai žmonių.

Kartu su šia neganda keliavo ir „šv. Antano ugnis“ – žmonėms dėl nesuprantamų priežasčių prasidėdavo pykinimas, skausmai, traukuliai, haliucinacijos, agresija, vėliau imdavo gangrenuoti galūnės ir ištikdavo mirtis.

Kuo gi šis keistas elgesys pasižymėjo? Visų pirma daugelis šokėjų nusimesdavo rūbus ir imdavo nuogi šokti miesto gatvėse. Daugelis šaukdavo, juokdavosi ar verkdavo, staugdavo ir spiegdavo, juos apimdavo haliucinacijos, prasidėdavo krūtinės skausmai, dingdavo apetitas. Dėl atsitiktinių lytinių santykių daugelis juos kaltino nepadoriu elgesiu. Visa tai galėjo trukti tiek kelias dienas, tiek kelias savaites, o kai kurie iš šv. Vito šokio dalyvių dėl fizinio nusilpimo ar širdies smūgio ir mirdavo.

Viduramžiais tai aiškinta velnio apsėdimu, prakeiksmu ar kitokiomis nelabųjų išdaigomis, tačiau šiuo metu populiariausia teorija teigia, kad nelaimingieji apsinuodydavo… duona.

Rugiuose besiveisiantis nuodingas grybas skalsė, patekdavo į juodą duoną, kuria misdavo vargšai, ir tokiu būdu sukeldavo vadinamąjį ergotizmą – apsinuodijimą skalsėmis. Beje, šio viduramžiais žmones nuodijusio skalsių alkaloido ergolino yra ir moderniuose narkotikuose, tokiuose kaip LSD.

Tiesa, pastaroji teorija sulaukia ir kritikos, o vienbalsiai pripažįstamų priežasčių taip ir nenustatyta. Bendrai nuomonei susidaryti trukdo tokie faktai, jog dažniausiai šios keistos šokio epidemijos kildavo po sunkmečių sukeltų ligų, badmečių ar kitų panašių priežasčių, o neretai šokėjais tapdavo ne vietiniai gyventojai, o keliaujantys prašalaičiai ir kiti atvykėliai. Be to, kažkodėl po 1518 m. protrūkio Strasbūre, daugiau stambesnių šv. Vito šokių nebepasitaikė, o XVII a.apie juos iš viso jau nieko nebebuvo girdėti.

Komentarai (5)