Pačios seniausios Saulės sistemos uolienos datuojamos maždaug 4,57 mlrd. metų – tai reiškia, kad Žemė veikiausiai baigė formuotis vėliau. Nustatyti, kada tiksliai buvo tas „vėliau“ - nelengva. Tačiau naujas Prancūzijos geochemikų, dirbančių Lorano universitete, mokslinis darbas atskleidė: panašu, kad Žemė ir Mėnulis yra maždaug 60 mln. metų senesni nei manyta iki šiol.

Mokslininkai mūsų planetos ir jos palydovo amžių nustatė matuodami ksenono izotopų santykius. Savo tyrimo rezultatus jie pristatė Goldschmidto geochemijos konferencijoje JAV.

Geologinių pėdsakų, kurie atskleistų, kada susiformavo mūsų planeta, nėra daug, nes didžioji jų dalis per beveik 5 mlrd. metų sunyko. Uolienų sluoksnis, kuris galėtų pateikti patikimos informacijos apie tokį ankstyvą planetos gyvavimo laikotarpį, tiesiog neegzistuoja. Todėl mokslininkams tenka imtis kitokių gudrybių. Viena iš jų – analizuoti įvairių dujų, užstrigusių uolienų pavyzdžiuose, izotopų santykius, rašo iflscience.com.

Nustatyta, jog kvarco mėginys iš Australijos yra 2,7 mlrd. metų senumo, o panašus pavyzdys iš Pietų Afrikos – 3,4 mlrd. metų. Kvarco kristaluose esančios ksenono dujų molekulės atspindi kristalo susidarymo laiką sąlygas – šias dujas mokslininkai Guillaume'as Avice ir Bernardas Marty lygino su šiandieninėmis ksenono dujomis. Tai mokslininkams suteikė galimybę ksenono izotopų santykio matavimą pritaikyti uolienų datavimui ir jo rezultatų tikslumą padidinti tiek, jog hipotetinio smūgio, kurio metu susidarė Mėnulis, amžius buvo paankstintas maždaug 60 mln. metų (su 20 mln. metų paklaida).

„Tikslios Žemės susiformavimo datos nustatyti neįmanoma. Bet šiuo darbu mes parodome, jog žemė yra senesnė nei manyta – senesnė maždaug 60 mln. metų. Mūsų tiriamų dujų sudėtis yra priklausoma nuo svarbiausių Žemės istorijos įvykių. Dujos, įkalintos šiuose kvarco mėginiuose, mus pasiekė savotiškoje „laiko kapsulėje“. Mes, naudodamiesi standartiniais metodais, Žemės amžių galime apskaičiuoti, tačiau šie senoviniai mėginiai mums teikia naujų duomenų ir galimybių patikslinti matavimus“, - aiškino G. Avice.

Manoma, jog Saulės sistemai besiformuojant maždaug Marso dydžio planeta rėžėsi į proto-Žemę, o susidūrimo metu išsitaškiusios nuolaužos veikiamos gravitacijos sušoko į gumulą, dabar vadinamą Mėnuliu. Tai turėjo įvykti dar iki susidarant atmosferai, nes atmosfera po tokio susidūrimo išlikti negalėjo. Nors daugelis mokslininkų tradiciškai mano, jog atmosfera susiformavo maždaug po 100 mln. metų nuo Saulės sistemos susidarymo, pastarieji rezultatai rodo, kad tai galėjo nutikti praėjus vos 40 mln. metų to įvykio.

„Ksenono dujų signalas mums leidžia apskaičiuoti, kada formavosi atmosfera – veikiausiai tai buvo tas laikas, kuomet Žemė susidūrė su kitu planetos dydžio kūnu, dėl ko susiformavo Mėnulis. Mūsų rezultatai reiškia, kad Žemė ir Mėnulis yra senesni nei manėme“, - sakė G. Avice.

Pasak B. Marty, „Šis skirtumas gali pasirodyti nedidelis, tačiau jis svarbus. Toks skirtumas nubrėžia planetų evoliucijos laiko ribas, ypač kalbant apie gilią senovę, kuomet Saulės sistemą formavo galingi kūnų susidūrimai“.

Komentarai (0)