Bene svarbiausi pasaulyje kosmoso užkariautojai ir kosmoso mokslo lyderiai – JAV kosmoso agentūra NASA – nepagrįstais pareiškimais nesišvaisto. Todėl šią savaitę agentūros viešai pateikti įrodymai, jog „neįmanomas“ mikrobangų variklis iš tiesų veikia, verčia susimąstyti: arba bandymų rezultatai yra klaidingi, arba NASA pasiekė neregėtą proveržį raketinių variklių srityje.

Britų mokslininkas Rogeris Shawyeris jau daugelį metų bandė sudominti žmones savo kuriamu elektromagnetiniu varikliu („EmDrive“) – bendrovę „SPR Ltd.“ įsteigęs mokslininkas tikina, kad „EmDrive“ konvertuoja elektros energiją į varomąją jėgą be jokių degalų – energijai generuoti pakanka mikrobangų, atsimušinėjančių nuo paviršiaus prie paviršiaus uždaroje kameroje. Jis sukūrė kelias demonstracines sistemas, tačiau kritikai jo idėjas, išvystytas reliatyvumo teorijos pagrindu, išpeikė ir tikino, jog, anot judesio kiekio momento tvermės dėsnio, toks variklis negali veikti.

Gera mokslinė praktika reikalautų, kad R. Shawyerio idėjas turėtų patikrinti nesuinteresuota trečioji šalis – tai padaryta praėjusiais metais, kuomet mokslininkų iš Kinijos grupė pagamino savo „EmDrive“, kuris generavo 720 mN jėgą. Tai pakankama praktiškai naudingam palydovo varikliui pagaminti. Toks variklis galėtų būti varomas Saulės energijos, todėl nereikėtų išskirti vietos kurui, kuris dažnai užima iki pusės palydovo masės. Tiesa, kinų darbas plačiosios visuomenės nesudomino – panašu, kad vakarai nebuvo įtikinti.

Bet JAV mokslininkas Guido Fetta taip pat pagamino mikrobangų variklį, nenaudojantį kuro ir įtikino NASA savo gaminį išbandyti. Tyrimo rezultatus agentūra konferencijoje pristatė liepos 30 dieną. Ir, kaip bebūtų keista, NASA tikina, jog R. Shawyeris buvo teisus.

NASA inžinierių grupė iš Džonsono kosminių tyrimų centrų savo mokslinį darbą pavadino „Anomalous Thrust Production from an RF [radio frequency] Test Device Measured on a Low-Thrust Torsion Pendulum“. Penki mokslininkai šešias dienas montavo eksperimentui reikalingą įrangą, o paskui dvi dienas eksperimentavo, taikydami įvairias konfigūracijas. Bandymų metu buvo naudojamas ir „nulinis variklis" – panašus į tikrą, tačiau modifikuotas taip, kad neveiktų. Taip buvo siekiama nustatyti, ar jėgos efekto nesukuria koks nors netikėtas efektas, nesusijęs su tikruoju varikliu. Be to, variklis buvo apsuktas į kitą pusę, siekiant nustatyti, ar tai turi kokį nors poveikį.

Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį NASA bandė ir kitų mokslininkų jiems pateiktą antigravitacijos variklį, kurio pagrindas buvo besisukantys superlaidūs diskai. Ir nors buvo paskelbti „teigiami“ bandymo rezultatai, vėliau mokslininkai susivokė, jog variklis sutrikdė matavimo instrumentus – nuo to laiko bandymai atliekami kur kas atsargiau.

NASA naudotos torsioninės svarstyklės buvo pakankamai jautrios, kad užfiksuotų varomąją jėgą, mažesnę už 10 mikroniutonų, tačiau variklis generavo nuo 30 iki 50 mikroniutonų jėgą – tūkstantį kartų mažesnę, nei nurodė Kinijos mokslininkai. Kaip bebūtų, tai yra teigiamas rezultatas, prieštaraujantis judesio kiekio momento tvermės dėsniui.

„Bandymo rezultatai rodo, kad radijo dažnio rezonansinio variklio architektūra – unikalus elektrinis variklis – generuoja jėgą, kuri nėra priskirtina jokiam kitam klasikiniam elektromagnetiniam reiškiniui, todėl galimai pademonstravome sąveiką su kvantinio vakuumo virtualia plazma“, savo ataskaitoje rašo NASA mokslininkai.

O tai reiškia, jog mokslininkai įtaria, kad variklio veikimą lemia atsistūmimas nuo tiesiogiai neaptiktų dalelių ir antidalelių, nuolat spontaniškai atsirandančių ir išnykstančių tuščioje erdvėje. Tačiau NASA nebandė paaiškinti variklio veikimo principų, o tiesiog užfiksavo savo eksperimentų rezultatus: „Šiame moksliniame darbe neaprašinėjami kvantinio vakuumo plazmos variklio veikimo principai, bet aprašinėjama bandymų įranga, eiga ir rezultatai“.

Variklio kūrėjas, G. Fetta, savo variklį pavadino „Cannae Drive“ – jo paties teigimu, pavadinimas yra aliuzija į Kanų mūšį, kurio metu Hanibalo kariauna įveikė kur kas stipresnę Romos kariuomenę: geriausiai kovojama tada, kai esi užspeistas į kampą.

G. Fetta savo variklį aprašė straipsnyje „Numerical and Experimental Results for a Novel Propulsion Technology Requiring no On-Board Propellant“. Variklio veikimo principai stipriai skiriasi nuo „EmDrive“, tačiau italas, kaip ir R. Shawyeris, daugelį metų stengėsi įtikinti skeptikus bent atkreipti dėmesį į jo darbą. Panašu, kad jam galų gale pavyko.

Tuo tarpu GR. Shawyeris, pavyzdinį „EmDrive“ bandymams į JAV siuntęs dar 2009 metais, teigia, kad tarp variklių esama panašumų.

„Kiek suprantu iš NASA ir „Cannae“ bandymų – jų radijo dažnio variklis iš tiesų veikia panašiu principu, kaip ir „EmDrive“, išskyrus tai, kad asimetrinė jėga gaunama per mažesnį atsispindėjimo koeficientą vieną kameros šoną dengiančioje plokštėje“, – teigia britas. Jis įsitikinęs, kad būtent dėl to „Cannae“ variklio generuojama jėga yra tokia santykinai maža.

Ir nors nei G. Fetta, nei NASA ryšių su visuomene skyrius jokių papildomų komentarų nepateikė, veikiausiai galima tikėtis, kad šiuos rezultatus pasaulinė mokslo bendruomenė pastebės, kaip kad buvo pastebėtas ir bandymas, kurio autoriai tikino, jog užfiksavo greičiau nei šviesa judančius neutrinus. Neutrinų klausimas buvo išspręstas gana greitai, tačiau įvertinus tai, jog „Cannae“ buvo jau trečias nepriklausomai sukurtas variklis be kuro, kurio veikimas įrodytas bandymais, gali būti, kad skeptikams bus kur kas sunkiau paaiškinti šiuos rezultatus kaip klaidą.

Tuo tarpu veikiantis mikrobangų variklis galėtų neįtikėtinai sumažinti palydovų ir kosminių stočių kainą bei pailginti jų tarnavimo laiką, atvertų kelią tolimojo kosmoso misijoms ir galbūt netgi leistų nuskraidinti astronautus į Marsą ne per kelis mėnesius, o per kelias savaites.

Komentarai (10)