Mokslininkai labai mažai žino apie tai, kaip vandenyje ỹra negyvi kūnai. Norėdami perprasti šį procesą, jie atliko neįprastą eksperimentą: stebėjo į jūros dugną nuleistą paskerstą kiaulę, kurios sandara labiausiai panaši į žmogaus.

Pasitaiko nemaža atvejų, kai mirusių žmonių kūnai taip ir lieka jūros dugne. Vieni ten patenka dėl avarijų, savižudybių, kiti dėl žmogžudysčių, tačiau niekas iš tikrųjų nežino, kas su jais vyksta, teigia Simon Fraser universiteto (Kanada) teismo entomologė Gail Anderson, vadovavusi neįprastam tyrimui.

Siekdami tai sužinoti, Anderson ir jos komanda pasitelkė eksperimentinę povandeninę laboratoriją „Venus“, kuri suteikė mokslininkams galimybę stebėti yrančio kūno vaizdą bei atlikti kitus matavimus tiesiogiai internetu. Vienintelis dalykas, kurio jiems reikėjo, tai – lavonas.

„Žmogaus sandarą geriausiai atitinkantis gyvūnas yra kiaulė, – pasakoja Anderson, – Apytiksliai, jos yra panašaus dydžio, turi tokias pat žarnyno bakterijas ir yra gana panašaus plaukuotumo“.

Mokslininkų komanda panaudojo nuotolinio valdymo povandeninį laivą, kad tris kiaulių kūnus nuleistų į 100 metrų gylio Saničo užutėkį – sūraus vandens telkinį netoli Vankuverio salos (Britų Kolumbija).

Mokslininkai stebėjo, kas vyksta su kiaulių organais, naudodami „Venus“ fotokameras. Jas galima kontroliuoti iš bet kurio kompiuterio, naudojantis tik interneto ryšiu. O prie pačios kameros pritvirtinti davikliai siunčia duomenis apie deguonies lygį, temperatūrą, slėgį, druskingumą ir kitus, tyrimui reikalingus, faktorius. Eksperimento pabaigoje likusius kaulus mokslininkai surinko, kad galėtų juos panaudoti tolimesnėms studijoms.

Tiesa, pabaigos laukti ilgai nereikėjo: krevetės, krabai, vėžiai – visi sugūžėjo pasivaišinti dugne laukiančiomis „gėrybėmis“. Prie vieno iš kūnų pasirodė netgi ryklys.

Pirmuosius du kūnus vandens gyviai iki kaulų sudorojo per mėnesį, tačiau su trečiuoju užtruko kiek ilgiau. Pasak mokslininkų, greičiausiai taip atsitiko dėl skirtingos deguonies koncentracijos, buvusios vandens telkinyje, kai kūnai vienas po kito buvo leidžiami į užutėkį (trečiuoju atveju deguonies lygis buvo mažiausias).

„Didiesiems skaidytojams (krabams ir krevetėms) reikia daugiau deguonies nei mažesnėms jūros būtybėms, pavyzdžiui, vėžiukams. O šių burnos nėra pakankamai stiprios pragraužti kiaulių odą. Taigi jie laukia, palankesnių sąlygų stambiems vėžiagyviams, kurie praardo kūno paviršių ir sukuria priėjimą prie minkštojo audinio“, – teigia Anderson.

„Šiuo metu mes jau turime pakankamai gerą supratimą, kaip po vandeniu ỹra negyvi kūnai, – pasakoja ji – Šis tyrimas įminė ir daugiau paslapčių, pavyzdžiui, apie vandens gyvių vaidmenį mirusių organizmų skaidymo procesuose“.

Tai neabejotinai suteiks daugiau informacijos gelbėjimo narams bei medicinos ekspertams, ieškant dingusiųjų jūroje bei tiriant jų kūnų likučius.

Vaizdo siužetas:

Komentarai (0)