Kaip parazitai savo šeimininkus paverčia zombiais? (0)
Jei galvojote, kad pasaulis, kuriame parazitai priverčia šeimininkus vykdyti jų įsakymus, tėra filmų kūrėjų fantazijos, labai klydote. Gamtoje tokių istorijų apstu. Pavyzdžiui, parazitiniu vėžiagyviu užsikrėtęs krabo patinas tiesiog paverčiamas patele. Kovoms skirtos jo žnyplės nebesivysto, o pilvelis praplatėja, kad atsirastų vietos „gimdai“, kurią parazitas pripildo savo jauniklių kapšeliu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gerai nuo kitų plėšrūnų apsisaugojusi plėšrūnė boružė, sakoma, neša laimę ir, regis, turėtų gyventi puikų vabzdžio gyvenimą, jei ne vapsvos, dedančios kiaušinėlius į jos gyvą kūną.
„Kai vapsvos patelė įgelia boružei, ji palieka joje kiaušinėlį. Išsiperėjusi lerva ima ėsti savo šeimininkę iš vidaus. Pasiruošęs pereiti į kitą stadiją, parazitas išlenda iš boružės ir susisuka kokoną tarp jos kojelių. Nors kankintojas ir paliko boružės kūną, pastaroji tebėra jo pavergta: ji saugo kokoną ir gina jį nuo potencialių plėšrūnų. Kai kurios laimingosios boružės po šio klaikaus išbandymo netgi lieka gyvos“, – atskleidžiama „National Geographic Lietuva“ straipsnyje.
Taškuotoji boružė ar krabo patinas nėra vienintelės parazitų išnaudojamos rūšys. Mokslininkai atranda, kad taip nutinka su daugybe parazitų aukomis tampančių rūšių: nuo vabzdžių iki žuvų ir net žinduolių. Jie tarnauja savo parazitui, net jei dėl to būna priversti žūti.
Pavyzdžiui, ant kamanių parazituojanti muselė priverčia šias rudenį, prieš muselės lervai išsiritant ir tampant lėliuke, užsikasti į žemę. Žemėje lėliukė bus apsaugota ne tik nuo plėšrūnų, bet ir nuo žiemos šalčių.
Nors žmogus dažnai jaučiasi visagalis, tačiau net ir jis nėra apsaugotas nuo tokių zombiais paverčiančių parazitų. Prieš patekdamas į savo šeimininką žmogų, maliariją sukeliantis pirmuonis plazmodijus pirmąsias savo gyvenimo ciklo stadijas praleidžia maliarinio uodo kūne.
„Norėdamas išgyventi, maliarinis uodas turi siurbti kraują. Bet toks elgesys kelia grėsmę pirmuoniui, mat suirzusi auka gali ranka sutraiškyti uodą ir tuomet plazmodijus nebegalės persikelti į kitą savo gyvenimo ciklo stadiją žmoguje. Norėdamas sumažinti šią riziką, uode augantis plazmodijus priverčia savo šeimininką vengti kraujo: uodas naktimis vangiau ieško aukų, o nesugebėjęs pradurti odos iki kraujo, greičiau skrenda šalin“, – pasakoja autorius Carlas Zimmeris.
Plazmodijui subrendus ir pasirengus patekti į šeimininką žmogų, jis kardinaliai pakeičia maliarinio uodo elgseną: uodą kamuoja troškulys ir jis, nepaisydamas pavojaus, ieško kuo daugiau žmonių ir bando jiems įgelti net tada, kai būna prisisotinęs kraujo. Plazmodijui neberūpi uodo likimas, mat pirmuonis jau būna spėjęs persikelti į naują šeimininką.
Daugiau kraupių tikrų istorijų ir šio paslaptingo pasaulio paslapčių atskleidžiama žurnale „National Geographic Lietuva“.
„Kai vapsvos patelė įgelia boružei, ji palieka joje kiaušinėlį. Išsiperėjusi lerva ima ėsti savo šeimininkę iš vidaus. Pasiruošęs pereiti į kitą stadiją, parazitas išlenda iš boružės ir susisuka kokoną tarp jos kojelių. Nors kankintojas ir paliko boružės kūną, pastaroji tebėra jo pavergta: ji saugo kokoną ir gina jį nuo potencialių plėšrūnų. Kai kurios laimingosios boružės po šio klaikaus išbandymo netgi lieka gyvos“, – atskleidžiama „National Geographic Lietuva“ straipsnyje.
Taškuotoji boružė ar krabo patinas nėra vienintelės parazitų išnaudojamos rūšys. Mokslininkai atranda, kad taip nutinka su daugybe parazitų aukomis tampančių rūšių: nuo vabzdžių iki žuvų ir net žinduolių. Jie tarnauja savo parazitui, net jei dėl to būna priversti žūti.
Pavyzdžiui, ant kamanių parazituojanti muselė priverčia šias rudenį, prieš muselės lervai išsiritant ir tampant lėliuke, užsikasti į žemę. Žemėje lėliukė bus apsaugota ne tik nuo plėšrūnų, bet ir nuo žiemos šalčių.
Nors žmogus dažnai jaučiasi visagalis, tačiau net ir jis nėra apsaugotas nuo tokių zombiais paverčiančių parazitų. Prieš patekdamas į savo šeimininką žmogų, maliariją sukeliantis pirmuonis plazmodijus pirmąsias savo gyvenimo ciklo stadijas praleidžia maliarinio uodo kūne.
„Norėdamas išgyventi, maliarinis uodas turi siurbti kraują. Bet toks elgesys kelia grėsmę pirmuoniui, mat suirzusi auka gali ranka sutraiškyti uodą ir tuomet plazmodijus nebegalės persikelti į kitą savo gyvenimo ciklo stadiją žmoguje. Norėdamas sumažinti šią riziką, uode augantis plazmodijus priverčia savo šeimininką vengti kraujo: uodas naktimis vangiau ieško aukų, o nesugebėjęs pradurti odos iki kraujo, greičiau skrenda šalin“, – pasakoja autorius Carlas Zimmeris.
Plazmodijui subrendus ir pasirengus patekti į šeimininką žmogų, jis kardinaliai pakeičia maliarinio uodo elgseną: uodą kamuoja troškulys ir jis, nepaisydamas pavojaus, ieško kuo daugiau žmonių ir bando jiems įgelti net tada, kai būna prisisotinęs kraujo. Plazmodijui neberūpi uodo likimas, mat pirmuonis jau būna spėjęs persikelti į naują šeimininką.
Daugiau kraupių tikrų istorijų ir šio paslaptingo pasaulio paslapčių atskleidžiama žurnale „National Geographic Lietuva“.
(35)
(0)
(35)