Suomijos Hanko uostamiestyje buvo 1945-ųjų Naujųjų metų naktis, kai moderniausio Raudonosios flotilės povandeninio laivo S-13 vadas, 32 metų Aleksandras Marineska, meilinosi vienai restorano savininkei švedei. Kelias vėlesnes dienas jis kartu su ja gėrė, dingdamas iš laivo be oficialaus leidimo. Tai buvo dvigubas pažeidimas: dezertyravimas, mirties bausmę užtraukiantis nusikaltimas, ir Sovietų sąjungos piliečio bei užsienietės draugystė, kuri buvo draudžiama.

Baltijos jūros flotilės vadas, admirolas Vladimiras Tribucas suvokė, kad nubaudus A. Marineską, teks atidėti pagrindinio jų povandeninio laivo operacijas, todėl 1945 metų sausio 11-ąją A. Marineska su S-13 buvo išsiųstas iš Hanko ir sausio 13-ąją užėmė poziciją prie Kolbergo (dabartinio Lenkijos uosto Kolobžego – aut. past.).

Tuo tarpu 1945 metų sausio 30-ąją iš Gotenhafeno uosto į Kylį išplaukė didžiausias Vokietijos kruizinis laivas „MV Wilhelm Gustloff“, 1937 metais pastatytas nacistinei Vokietijai valstybinės nacių organizacijos „Kraft durch Freude“ („Stiprybė per džiaugsmą“) užsakymu. Jį lydėjo keleivinis laineris „Hansa“ ir du torpediniai kateriai. „MV Wilhelm Gustloff“ plaukė iki 10 tūkst. keleivių, kurių dauguma buvo nuo artėjančios Raudonosios armijos sprunkantys pabėgėliai, per karinio jūrų laivyno surengtą evakavimo operaciją „Hanibalas“ gabenami iš Kuržemės, Rytų Prūsijos ir Lenkijos koridoriaus.

Tuo metų laiku vandens temperatūra Baltijos jūroje paprastai siekdavo vos 4 °C. Naktis buvo itin žvarbi: oro temperatūra svyravo nuo 10 iki 18 laipsnių šalčio, o jūros paviršiuje plūduriavo ledo lytys.

A. Marineska, paniręs po vandeniu ir kaip visada gėręs degtinę, sekė laivus dvi valandas, kol maždaug už 30 km nuo kranto, tarp Grosendorfo ir Lebos, netrukus po 21 valandos į „Wilhelm Gustloff“ borto šoną paleido tris torpedas. Pirmoji torpeda (ant jos buvo užrašytas tekstas „Už Tėvynę“) pataikė į laivo pirmagalį. Antroji torpeda („Už Sovietų sąjungos žmones“) pramušė skylę per laivo vidurį. Trečioji torpeda („Už Leningradą“) pataikė į variklių skyrių po laivo kaminu, atjungdama elektrą visame laive. „Wilhelm Gustloff“ šiek tiek pasviro ant šono ir pradėjo grimzti priekiu.

Pirmoji torpeda privertė sandariomis durimis užverti laivo pirmagalį, kuriame buvo įkurtos įgulos patalpos – jose miegojo tuo metu nedirbę įgulos nariai. Antroji torpeda pataikė į karinio jūrų laivyno aptarnaujančio personalo moterų skyrių – čia išgyveno tik trys moterys iš 373. Trečioji torpeda smogė tiesiai variklių skyriui, atkirsdama elektrą ir visas ryšio priemones. Teigiama, kad nuleisti į vandenį pavyko tik vieną gelbėjimosi valtį. Likusios prišalo prie kranų ir buvo sugadintos arba dingo, kai dėl panikos nukrito į jūrą ir apvirto.

Daugybė žmonių žuvo tiesiogiai nuo torpedų ar plūstančio vandens. Kiti, kilus panikai, buvo sutraiškyti ant laiptų ar deniuose. Daug kas šoko į ledinį Baltijos jūros vandenį, bet jame mirtinai sušalo.

Nepraėjus nė 40 minučių nuo atakos, „Wilhelm Gustloff“ gulėjo ant šono ir nuskendo 44 metrų gylyje pirmagaliu žemyn, nusinešdamas į gelmes tūkstančius žmonių, įstrigusių viršutiniame denyje.

Šią katastrofą išgyvenusio vokiečių istoriko ir produktyvaus rašytojo Heinzo Schono atliktas tyrimas nustatė, kad nuskandinus „Wilhelm Gustloff“, žuvo iš viso 9 343 žmonės, tarp jų maždaug 5 tūkst. vaikų.

Po kelių dienų, vasario 10-ąją, A. Marineska dviem torpedomis nuskandino dar vieną vokiečių laivą – „Steuben“, kuriuo tąkart plaukė daugiausia kariškiai. Per šią ataką žuvo 4 267 žmonės. A. Marineska po vandeniu manevravo keturias valandas, nuolat maukdamas degtinę ir sonaru sekdamas priešo laivą.

Kitos misijos metu, nuo kovo 20 iki gegužės 13 d., A. Marineska nė kartą neatakavo, nors ir buvo nusiųstas į teritoriją, kur intensyvus jūrų eismas. Šios užduoties vykdymas buvo įvertintas nepatenkinamai. Antro brigados vado, pirmojo rango povandeninio laivo kapitono Kurnikovo, A. Marineska „turėjo daug progų aptikti priešininko krovininių ir palydos laivų, tačiau dėl netinkamo manevravimo ir dvejojimo prisiartinti į atakos nuotolį negalėjo atakuoti. Povandeninio laivo vadas nebandė ieškoti ar atakuoti priešų. Dėl savo neaktyvumo operacijos metu povandeninio laivo S-13 vadas savo užduoties neatliko“.

Pagal bendrą nuskandintų laivų talpą A. Marineska tapo sėkmingiausiu Sovietų sąjungos povandeninių laivų vadu – bendras jo nuskandintų laivų tonažas – 42 tūkst. tonų. Nuskandinus „Steuben“, Adolfas Hitleris A. Marineską paskelbė „asmeniniu savo priešu“.

Prieš nuskandinant „Wilhelm Gustloff“, A. Marineskai grėsė karo teismas dėl problemų su alkoholiu ir ištvirkavimų su moterimis, todėl jis buvo pripažintas „netinkamu tapti didvyriu“ ir buvo apdovanotas tik Raudonosios vėliavos ordinu.

1945 metų gegužės 31 dieną povandeninio laivyno vadovybės bataliono vadas pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta, jog „povandeninio laivo vadas nuolat geria, neatlieka tiesioginių pareigų, todėl to tolesnis buvimas poste yra nepriimtinas“. Nors daug kas pripažino, kad A. Marineska yra puikus vadas, jo rangas buvo pažemintas iki leitenanto, o 1945 metų spalį jis buvo gėdingai pašalintas iš karinio jūrų laivyno.

1960 metais jam buvo grąžintas trečios klasės kapitono laipsnis ir užtikrinta visavertė pensija. 1963 metais iš vienos misijos sėkmingai grįžęs A. Marineska buvo sutiktas pagal tradicinę ceremoniją, priklausančią kapitonui. Po trijų savaičių jis mirė nuo vėžio. Jam tebuvo 50 metų.

1990 metais Michailas Gorbačiovas A. Marineskai jau po mirties suteikė Sovietų sąjungos didvyrio vardą.

Tačiau ar tikrai jis buvo didvyris?

Komentarai (10)