Smurtas vardan gėrio: dauguma smurto kyla iš moralės, o ne jos trūkumo (2)
Retai smurtaujame dėl to, kad nepagalvojame apie tai, kas teisinga, o kas ne, elgiamės taip, kadangi mums taip atrodo teisinga, sako Virtuous Violence (moralus smurtas) autoriai
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kodėl kas nors jus nuskriaudžia? Dėl ko ką nors nuskriaustumėte ar nužudytumėte? Kitaip, nei dažnai manoma, žmonės retai būna žiaurūs dėl prarastos kontrolės ir nesugebėjimo mąstyti apie gėrį ir blogį. Jie retai smurtauja dėl empatijos trūkumo ir nelaikymo savo aukų žmonėmis. Ir beveik niekas nesmurtauja dėl kitų kančios juntamo sadistinio pasitenkinimo.
Visose kultūrose ir per visą istoriją yra vienas bendras smurtavimo ir žudymo motyvas: žmonės yra žiaurūs, kadangi tai daryti atrodo teisinga. Jie jaučiasi morališkai įpareigoti taip elgtis.
Kontrolės praradimas, empatijos trūkumas, dehumanizavimas, savanaudiškumas: tai padedantys smurtauti faktoriai, bet nei vienas iš jų nėra daugumos smurto aktų pagrindinis motyvas. Kai žmonės impulsyviai pratrūksta, jie nepratrūksta atsitiktinai. Tiesą sakant, žmonės ima smurtauti, kai jiems atrodo, kad tai yra morališkai teisingas dalykas. Smurtas nėra moralės praradimas – jį motyvuoja moralinės emocijos ir pasmerkimai.
Teiginys, kad žmones skriausti ir žudyti kitus motyvuoja moralė, atrodo kaip terminų prieštaravimas. Taip yra, nes daugelis vakariečių yra išauklėti prilyginti moralę su skausmo ir kančių vengimu. Tačiau, kad ir koks pagirtinas šis nusistatymas bebūtų, negalime leisti jam užgožti žmonių veiksmus valdančios moralės psichologijos mokslinio apibūdinimo.
Taigi, sakydami „moralė“, turime galvoje „moralę iš vykdytojo požiūrio taško“. Sakydami, kad smurtas yra moraliai motyvuotas, neteisiname smurto; paprasčiausiai apibūdiname smurtaujančiojo motyvus, emocijas ir sprendimus. Patys vertiname smurtą kaip atstumiantį dalyką, bet svarbu suvokti empirinį faktą, kad moralė – „galėtum“, „turėtum“, ar „privalai“ – skiriasi tarp kultūrų ir laikui bėgant kinta. Tačiau prievarta visada veikia mūsų socialinių santykių kūrimui palaikymui ar kitokiam reguliavimui. Asmens moralės psichologija nėra fundamentaliai ar įgimtai orientuota į žalos vengimą, taikumą ar altruizmą. Galiausiai moralės esmė yra santykių reguliavimas, o prievarta yra galinga priemonė.
Skatinami meilės
Jeigu tėvai vaikystėje jus mušdavo, tai tikriausiai būdavo dėl to, kad jie manė darantys jums gera. Gal jiems tai labai nepatikdavo, bet jie taip elgdavosi, nes manė, kad jie privalo taip daryti, kad užaugintų jus tinkamai. Jų tėvai lupdavo juos, kad užaugintų dievobaimingais, moraliais suaugusiaisiais.
Žiūrint plačiau, smurtas – tyčinis skausmo, kančios, baimės, sužeidimo ar mirties sukėlimas – seniai buvo daugelio žmonių gyvenimų visame pasaulyje dalis. Pavyzdžiui, žiaurios iniciacijos, įšventinimai, sukuria stiprius bendruomeninius ryšius, susaistančius narius aukoti savo gyvybę dėl kitų. Panašiai ir brutalus savęs žalojimas, anksčiau vykdytas Amerikos indėnų, atliekančių dvasinę užduotį, sukuria neatšaukiamus ryšius su mūšyje stiprybę jiems teikusiu ir saugojusiu sielos sargu. Daugelyje kultūrų vienoks ar kitoks chirurginis moteriškų ar vyriškų genitalijų modifikavimas laikomas būtinu, norint tapti moraliu suaugusiuoju, netgi – kartais būtent todėl – jei tai baugina ir skausminga.
Kai moteris, gindama savo vaikus, nušauna įsibrovėlį, ją motyvuoja meilė vaikams. Panašiai ir kareiviai dažnai žudo tam, kad apsaugotų savo bičiulius. Kai kurie smurto aktai yra baudžiamieji – pavyzdžiui, mirties bausmė žudikams, ar bombardavimas tų, kurie bombarduoja mus. Vykdytojas taip suvokia teisingumą – akis už akį, dantis už dantį.
Kai kuriose kultūrose, kam nors mirus, pagrindiniai gedėtojai pjausto ar degina save, ar nusipjauna piršto dalį. Kai kuriose senose civilizacijose, būdavo žudomos žmonos ir išlaikytiniai, kad palydėtų mirusio karaliaus sielą, arba jo garbei būdavo aukojami belaisviai. Taip jie pagerbdavo velionį, parodydami savo meilę ir atsidavimą.
Žmogus gali ką nors skriausti, siekdamas moraliai reguliuoti santykius su kuo nors. Pavyzdžiui, norinčiam įstoti į gaują jaunuoliui pirma gali tekti nužudyti kitos gaujos narį. Garbės kultūroje vyras yra moraliai įpareigojamas užpulti ką nors, įžeidusį jo žmoną ar motiną.
Trumpai tariant, daugumą prievartos moraliai motyvuoja santykių kūrimas, perdavimas, saugojimas, keitimas, pabaiga ar gedėjimas pagal kultūrines normas grupės, kuriai žmonės priklauso.
Niekas iš šių dalykų neneigia fakto, kad žmonės jaučia stiprų rūpinimosi ir užuojautos motyvą tais, už kuriuos turi bendruomeninę ar pastoralinę atsakomybę. Ir niekas iš to nepaneigia fakto, kad daugumai mūsų prievartos aktai atrodo atstumiantys ir traumuojantys. Bet moraliniai žalos darymo motyvai gali pasidaryti pakankamai stiprūs, kad įtikintų žmogų smurtauti. Tai gali nutikti labai staiga ir jiems nelieka laiko apmąstyti platesnes jų smurtavimo moralines implikacijas. Arba žmogus gali atsargiai svarstyti apie prievartos moralumą ilgus metus, laukdamas tinkamos progos prievarta sureguliuoti santykius. Tačiau abiem atvejais motyvai yra taip pat „moralūs“.
Vakarų teisinės sistemos pagrindas yra tai, kad žmonės pripažįstami kaltais ir baudžiami už tyčinius veiksmus, kurie, kaip jie žinojo, yra neteisingi. Bet kas nutinka, kai žmonės žino, jog tai, ką atliko, yra teisinga, remdamiesi savo vidiniu moralės kompasu? Jei norime sumažinti smurtą, vien bausmių padidinimas nepadės, kadangi žmonės darys tai, ką laikys esant morališkai teisingu – nesvarbu, kokios pasekmės. Smurto nesumažins vien mokymas žmonėms stabtelėti ir apmąstyti aukos veiksmus ir ar auka nusipelnė skriaudos, nes vykdytojas dažnai gali nuspręsti, kad auka nusipelnė prievartos, ir netgi gali mėgautis aukos patiriamu skausmu.
Vietoje to turime perorientuoti potencialius smurtautojus rasti nesmurtinius santykių reguliavimo būdus. Dar daugiau, turime priversti smurtautojus žinoti, kad jų smurtas pažeis santykius su rūpimais žmonėmis. Šeima, draugai ir vadovai privalo parodyti potencialiam smurtautojui, kad su jo smurtu jie nesitaikys. Jie turi aiškiai parodyti, kad jei smurtautojas ką sužeis ar nužudys, jie padarys skriaudą ne tik aukai, bet sunaikins santykius su šeima, draugais ir bendruomenės vadovais.
Pavyzdžiui, kai nesmurtaujantys juodaodžiai protestuotojai buvo šaudomi ir mušami per pilietinių teisių judėjimą, didžioji dalis baltųjų pietinių valstijų gyventojų kaltės nejautė, bet sukėlė užuojautą šiaurinėse valstijose ir tarptautinėje bendruomenėje, ir dėl to Amerikos Pietūs buvo gėdijami ir spaudžiami toleruoti integraciją.
Panašiai ir JAV miestuose, kur klesti gaujų smurtas ir žmogžudystės, sėkmingiausios smurto mažinimo programos remiasi aiškinimu gaujų nariams, kad jų smurtas nėra vertas pagarbos ir skriaudžia žmones, kurie jiems rūpi labiausiai. Pavyzdžiui, Cure Violence programoje – anksčiau vadintoje CeaseFire – Baltimorėje, Merilendo valstijoje, įtakingi vietiniai lyderiai, kalbėdami bendruomenės vardu, viešai sako pagrindiniams smurtautojams, kad žudymas yra nepakenčiamas, ir aukos, bei jų gedinčios šeimos parodo žudikams socialines žudymo pasekmes. Greitos ir užtikrintos teisinės sankcijos naudojamos drauge su tokiais susitikimais, bet vien jų pačių nepakanka: šeimų nariai ir gerbiami bendruomenės lyderiai privalo aiškiai ir tvirtai teigti, kad smurtas yra blogais.
Žmonių motyvus ir įsitikimus apie prievartą keisti sunku ir ilgai trunka, tačiau tas pats pasakytina apie daugelį kultūrinių vertybių ir praktikų pokyčių. Ekstremalios vaikų kūniškos bausmės anksčiau buvo labai paplitusios, bet dabar sparčiai traukiasi ir plačiai laikomos smurtavimu prieš vaikus. Smurtas namuose anksčiau buvo labai paplitęs ir vienareikšmiškai dangstomas ir pateisinamas; dabar smurto šeimoje atvejas gali užimti visas žinias ir būti plačiai pasmerktas.
Smurtas jau dabar mažiau pateisinamas ir praktikuojamas, nei anksčiau. Dar laukia tolimas kelias, bet turime galios sustabdyti smurtą, paversdami jį nemoraliu.
Alan Page Fiske yra Kalifornijos universiteto Los Angelese antropologas. Tage Shakti Rai yra Šiaurės Vakarų universiteto Pasaulio piliečių Fordo centro psichologas. Jie yra knygos Virtuous Violence: Hurting and killing to create, sustain, end, and honor social relationships autoriai
Alan Page Fiske, Tage Shakti Rai
New Scientist, 2014, gruodžio 2 d.
