Net iki 48 valandų nuo prakaito apsaugantys antiperspirantai tapo tokie įprasti, kad be jų nebeišsiverčiame. Tačiau mokslininkai prakalbo, kad juose esančios medžiagos gali pažeisti centrinę nervų sistemą, sutrikdyti skydliaukės veiklą ir tapti viena iš Alzheimerio priežasčių.

Kuo dezodorantai skiriasi nuo antiperspirantų

„Pirmiausiai svarbu suprasti, kodėl prakaituojame ir kodėl atsiranda prakaito kvapas. Mūsų oda turi apie 3-4 mln. prakaito liaukų, kurios išskiria prakaitą. Prakaitą sudaro dvejopi skysčiai: ekrinas (eccrine) – skaidrus ir bekvapis, kuris išsiskiria ant viso mūsų kūno ir reguliuoja kūno temperatūrą, ir apokrinas (apocrine), kurį gamina liaukos, esančios uždarose kūno vietose, pavyzdžiui, pažastyse. Apokrinas taip pat yra bekvapis skystis, kol nesusiduria su ant odos paviršiaus esančiomis bakterijomis. Tuomet pradeda sklisti nemalonus prakaito kvapas. Padidėjusio prakaitavimo problemos gali pasireikšti įvairiose mūsų kūno vietose dėl įvairių priežasčių: aktyvaus gyvenimo būdo, padidėjusio streso, mitybos, amžiaus, medicininių preparatų vartojimo ir pan.“, – pasakojo Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė.

Toliau reikėtų apibrėžti du preparatus, kurie naudojami kovai su prakaitavimu ir nemaloniu kvapu. Tai dezodorantai ir antiperspirantai. Dezodorantai šalina bakterijų, patekusių į prakaitą, sukeliamą nemalonų kūno kvapą, antiperspirantai stabdo prakaitavimą. Dezodorantų sudėtyje pagrindinis komponentas yra konservantas – tam tikras antibakterinis junginys. Antiperspirantų sudėtyje yra aktyvios druskos, kurios susiaurina prakaito liaukas ir lėtina prakaitavimą, tokiu būdu užkimšdamos odos poras ir neleisdamos ištekėti prakaitui.

„Taigi vienas preparatas stabdo prakaitavimą, kitas tik pašalina nemalonų kvapą. Cheminių medžiagų, galinčių sukelti ūmų arba lėtinį neigiamą poveikį sveikatai gali būti ir vienuose, ir kituose preparatuose. Tikrieji antiperspirantai dažniausiai parduodami vaistinėse, nes populiariausiuose kosmetiniuose dezodorantuose-antiperspirantuose būna tik nedidelis kiekis šių druskų. Skirtingi preparatai skirtingai veikia kiekvieno iš mūsų organizmą. Vienam gali būti labai veiksmingas natūralus preparatas, neturintis pavojingų cheminių medžiagų, kitam šis preparatas bus visai neveiksmingas. Apibendrintų išvadų negalima būtų padaryti“, – svarstė pašnekovė.

Natūralūs dezodorantai taip pat turi aliuminio druskų

Pasak pašnekovės, daugiausia diskusijų kelia sintetinių aliuminio druskų naudojimas populiariausiuose dezodorantuose ir antipresipirantuose, tačiau lygiai taip pat natūralios aliuminio druskos yra alūno kristalas, siūlomas kaip alternatyva dezodorantams su aliuminio druskomis. Tiriant aliuminio druskas buvo įtarta, kad jos turi kancerogeninį poveikį. Pastebėta, kad navikai daug dažniau atsiranda viršutinėje išorinėje krūties srityje, arčiau pažasties. Ištyrus krūties navikų cheminę sudėtį paaiškėjo, kad kuo navikas arčiau pažasties, tuo aliuminio koncentracija jame didesnė. Todėl daroma prielaida, kad šie metalai patenka į krūtį su higienos ir kosmetikos priemonėmis.

„Aliuminio perteklius pažeidžia centrinę nervų sistemą, sutrikdo skydliaukės veiklą. Taip pat moksliniuose darbuose teigiama, kad apsinuodijimas aliuminiu yra viena svarbiausių Alzheimerio ligos priežasčių. Aliuminio perteklius kaupiasi kaulų čiulpuose, kepenyse, inkstuose, kremzlėse, perteklius gali sukelti šių organų sutrikimus. Alūno kristalas, skiriasi tuo, kad yra natūrali medžiaga, kurios sudėtyje yra aliuminio, ir iki šios dienos nėra nustatyta, kad ši medžiaga imituotų hormonų veiklą, tačiau visgi ji patenka į organizmą.

Alūno kristalo patekimas į organizmą ir galimas neigiamas poveikis (toks, kaip sintetinių aliuminio druskų) nėra nei paneigtas, nei patvirtintas moksliniais tyrimais, nes nebuvo tirtas (arba nepateikiama publikacijų šia tema). Taigi, jei vengiama naudoti kosmetiką su aliuminiu ir dėl to pasirenkamas alūno kristalas – tai nėra teisinga. Mano nuomone, tiesiog atkreipti dėmesį, ar daugelyje naudojamų priemonių yra aliuminio, ir naudoti dezodorantą, kuriame yra aliuminio druskų, saikingai. Reikėtų vengti sintetinių aliuminio druskų turinčius dezodorantus naudoti tuo metu, kai vyksta hormoninės sistemos persitvarkymas, t. y. nėštumo metu, bręstant organizmui, moterims menopauzės metu“, – svarstė L. Stančė.

Be aliuminio druskos, į dezodorantų sudėtį kaip konservuojančios medžiagos taip pat įeina parabenai (Methylparaben, Butylparaben, Propylparaben), kurie imituoja estrogenų veiklą, trikdo endokrininę sistemą, jautrina organizmą, formaldehidas ir medžiagos, kurių gamybos metu susidaręs formaldehidas lieka kaip priemaiša produkte (pvz., benzylhemiformal, 2-bromo-2-nitropropane-1,3-diol, 5-bromo-5-nitro-1,3-dioxane, diazolidinyl urea, Imidazolidinyl urea, Quaternium-15, DMDM Hydantoin) – kancerogeninės (kai patenka per nosį) medžiagos, dirgina gleivinę ir odą, gali sukelti padidėjusio jautrumo reakciją), triklosanas (sukelia alergiją ir bakterijų atsparumą, kaupiasi organizme, ardo endokrininę sistemą) ir pan.

Sintetiniai dezodorantų kvapai (fragrance, perfume, parfum, scent, aroma), muskuso junginiai (musk xylene, musk ketone, cashmeran, traseolide, galaxolide, tonalide) taip pat alergizuoja, dirgina odą, kaupiasi organizme (kai kurie junginiai aptinkami motinos piene) ir aplinkoje, gali trikdyti endokrininę sistemą. Šių junginių sudėtyje, jei jie nėra iš gamtinių šaltinių, gali būti tirpiklių ir denatūruojančių medžiagų, pvz., ftalatų, kurių žymėti sudėtyje neprivaloma. Šios medžiagos gali trikdyti endokrininę sistemą bei jautrinti. Taip pat patariama vengti tokių pavadinimų, kaip fenoksietanolis (Phenoxyethanol), Paraffinum liquidum, wax, EDTA (Disodium EDTA)

Ar verta visai atsisakyti dezodorantų

Taigi, visur svarbus saikas ir sveikas protas. Pasak pašnekovės, tikrai natūraliose priemonėse (ne tokiose, kurios reklamuojamos kaip „natūralios“, nors turi tik vieną natūralų ingredientą tarp krūvos sintetinių) visuomet bus mažiau sintetinių medžiagų, kurios laikomos pavojingomis, tačiau kaip matome iš aliuminio pavyzdžio, tai nereiškia, kad jos bus vienareikšmiškai sveikos. Tas pats ir su natūraliais eteriniais aliejais – pavyzdžiui, jie gali alergizuoti, jei turite jautrią odą arba esate alergiškas iš prigimties.

„Ar natūralios priemonės pakankamai efektyvios, labai sunku komentuoti. Dažnai būna taip, kad pamėginama tik viena natūrali priemonė, ir teigiama, kad ji neveiksminga. Juk ir įprasti (sintetiniai) dezodorantai ne visi vienodai veiksmingi kiekvienam. Todėl siūlyčiau pamėginti bent kelis skirtingus variantus.

Bet kuriuo atveju be dezodorantų šiuolaikiniame gyvenime sunkiai išsiverstume. Teigiama, kad sutvarkius mitybos įpročius nemalonaus prakaito kvapo nelieka ir tuomet užtenka laikytis elementarios higienos t. y. praustis. Tačiau visgi man sunku įsivaizduoti, kad staiga imtume ir visiškai atsisakytume dezodorantų, nes juk neturime galimybės kaskart nusiprausti po dušu po nemalonaus pokalbio su direktoriumi arba pabėgėjus iki autobuso. Tiesiog siūlau rinktis dezodorantus, pagamintus iš natūralių medžiagų, o antiperspirantus naudoti tik esant būtinybei, t. y. ne kasdien.

Chirurgams tenka atvėrinėti furunkulus

Medikai teigia, kad pažastyse oda yra ypač jautri, todėl ją reikia prižiūrėti labai rūpestingai. Pirmiausiai dezodorantas tepamas tik ant švarios odos – taigi jei turite įprotį juo pasitepti ar pasipurkšti pagal poreikį, suprakaitavus, geriau atsisakykite jo.

Gausiai prakaituojantiems žmonėms patariama atsisakyti kavos bei kitų gėrimų su kofeinu, kurie skatina skysčių išsiskyrimą iš organizmo, vengti riebaus, aštraus maisto, stipraus alkoholio, nuo kurių prakaitas tampa nemalonaus kvapo, daugiau valgyti vaisių, daržovių, žuvies produktų. Taigi, jei žmogus kenčia nuo didelio prakaitavimo, pirmiausiai jam reikėtų reguliuoti savo mitybą. Jei kūnas prakaituoja, vadinasi, jam šis procesas būtinas, todėl dirbtinai jį stabdydami, žalojame organizmą. O štai žmonėms, kurie mažai prakaituoja, užtektų laikytis higienos, jiems visai nereikėtų naudoti dezodorantų, nebent išskirtiniais atvejais.

„Aliuminio druskos pažeidžia prakaito liaukų veiklą reguliuojančių nervų galūnes, taip pat pakeičia odos paviršiaus krūvį, todėl prakaitas pakeičia savo kryptį. Ilgą laiką naudojant antiperspirantus, pažastyse netgi stebimi patinimai, maišeliai, susidaro skausmingi sukietėjimai, kuriuos kartais tenka išpjauti chirurginiu būdu“, – aiškino chemikė prof. Jolanta Liesienė.

Chirurgai iš tiesų susiduria su dezodorantų sukeliamomis komplikacijomis. Dažniausiai tai moterų problema.

Daugiausiai pacienčių sulaukiame vasarą, kai daugiau prakaituojama, todėl ir dezodorantai naudojami dažniau. Moterys perdozuoja, o kai dezodorantas užtepamas per storai, oda negali kvėpuoti, todėl poros spazmuoja ir užsikemša. Pas mus ateinama jau ne su paprastais pūlinukais, o su rimtais, infekciniais furunkulais, kuriuos tenka atverti, joks kitas gydymas nepadeda. Neretai moterys iš pradžių bando gydytis pačios – įvairiais tepalais, žolelėmis, bet vis tiek galiausiai pakliūna pas mus. Todėl mano patarimas būtų nelaukti ir pasirodyti pas mus iš karto, tuomet ir gydymas bus trumpesnis. Taip pat mano patarimas neprisirišti prie vienos firmos dezodoranto. Geriau juos keisti. Esame apie tai kalbėję su dermatologais, jie pritaria mums“, – pasakojo Vilniaus Antakalnio poliklinikos chirurgas Rimantas Samas.

Kai kurioms moterims, kurių pažastų oda ypač jautri, tenka atvėrinėti furunkulus ne kartą. Joms medikai pataria nenaudoti visiškai jokių dezodorantų.

Komentarai (1)