Nuolatinės eilės prie padoriau atrodančių drabužių ir batų, pustuštės parduotuvių lentynos, būsto trūkumas. Tai – gyvenimo kasdienybė sovietmečiu, kuris pasibaigė prieš 25 metus.

Ekonomistė Aušra Maldeikienė to meto gyvenimą vadina nykiu ir prisimena, kad jos šeima su dviem vaikais kooperatinio buto galėjo tikėtis po 40 metų.

Tuo metu ekonomistė Rūta Vainienė, lygindama dabartinį ir tuometį gyvenimą Lietuvoje, sovietmetį vadina baisaus finansinio nesaugumo laikotarpiu.

„Gyvenome nykiai. Tie žmonės, kurie pasakoja apie gerą gyvenimą Sovietų sąjungoje, yra labai komiški. Mano tėvai turėjo didelį butą, kuriame gyveno mano mama, mano šeima su dviem vaikais ir brolio šeima. Žinoma, butas buvo didelis, penkių kambarių, tačiau niekas sveiko proto taip negyvena. Tokia buvo realybė. Dabar visi turime beveik tokio dydžio atskirus butus“, - sakė A. Maldeikienė, iki Nepriklausomybės Akto paskelbimo dirbusi dėstytoja Vilniaus universitete.

Tuo metu ji uždirbdavo išties neblogai lyginant su to meto atlyginimais, tačiau šeima vis tiek turėjo gyventi tėvų bute.

„Mano alga buvo labai didelė. Visų sovietinių dėstytojų algos buvo labai didelės, o dabar mūsų algos yra labai mažos. Aš tuo metu buvau mokslų kandidatė, taigi mano alga buvo 250 rublių. Vidutinė alga buvo apie 110 rublių. Tačiau yra labai juokingas dalykas, kad aš neturėjau, kur gyventi. Butų rinkos nebuvo, taigi nusipirkti negalėjome, paskyrimo kooperatiniam butui eilėje laukėme nuo 1982 m. Mums sakė, kad po 40 metų eilė prieis. Toks buvo eilės tempas Vilniaus universitete“, - prisiminė ekonomistė.

„Butus nemokamai dažniausiai gaudavo darbininkai, ypač dirbantys kokiose nors karinėse gamyklose. Jeigu būdavai šiek tiek prie inteligentijos, kaip ir dabar, buvai laikomas neproduktyviu žmogumi. Ar tokioje sistemoje galima gyventi? Mano supratimu, ne. Taigi labai nenorėčiau grįžti“, - kalbėjo pašnekovė.

Paprašyta daugiau papasakoti apie maisto produktų parduotuves, A. Maldeikienė sakė: „Ką ten šnekėti apie daiktą, kurio nėra. Įeini ir ten arba yra maisto, arba jo nėra. Lietuvos parduotuvėse visada būdavo duonos, o Maskvoje galėjo ir nebūti. Taip pat visada būdavo pieno, kefyro, vienos rūšies sviesto. Pienas kainuodavo 15 kapeikų, grietinės indelis – 10 kapeikų. Labai retais atvejais būdavo prastos „daktariškos“ dešros, taip pat ne visada būdavo tokių melsvų vištų. Ilgai verdant kažkas išvirdavo. Reikėtų pripažinti, kad nebadavome, bet ar valgėme normalų maistą, be abejo, kad ne“.

Kartu, anot jos, sovietmečiu lygiai taip pat, kaip dabar, būdavo galima vaikščioti į bibliotekas, filharmoniją, operą.

Iki šiol prisimena istoriją apie vaikiškus kailinukus

Pasak ekonomistės, drabužių ir batų parduotuvėse eilės dažniausiai būdavo Maskvoje dėl to, kad ten dažniau „išmesdavo“ prekių, kurias galima pirkti, nes įprastu atveju įėjus į parduotuvę prekių būdavo, bet ne tų daiktų, kuriuos žmonės perka.

Pašnekovė prisiminė ir vieną istoriją, kuri jai kainavo daug nervų.

„Liūdniausia ar linksmiausia istorija apie eiles mano gyvenime nutiko Maskvoje, kur mes mokėmės ir gyvenome. Tuo metu mūsų sūnui buvo maždaug pusė metų, mano vyras išėjo į parduotuvę pieno. Maskvoje pieno būdavo 11-13 val., taigi jis išėjo iš ryto, bet vis negrįžo. Tas laukimo valandas prisimenu kaip siaubo filmą, jis negrįžo visą dieną, vakare aš jau buvau jį ir palaidojusi, ir apraudojusi su draugėmis bendrabutyje, ir apskambinusi poliklinikas. Bet apie 19 val. į namus įžengė baisiai laimingas vyras. Jis parnešė sūnui kailinukus! Tiesiog eidamas į parduotuvę jis pamatė eilę, atsistojo ir prastovėjęs 12 valandų nupirko kailinukus. Tokio didvyriško poelgio jis nėra daugiau pakartojęs per visus 30 bendro gyvenimo metų. Juk suprantate, koks tai yra absurdas“, - sakė A. Maldeikienė.

Pašnekovė tiksliai neprisimena, kiek kainavo minėti kailinukai, gal apie 30 rublių. Pasak jos, daiktai kainuodavo palyginti nedaug, tačiau jų tiesiog nebuvo.

„Bet kuriam sovietiniam žmogui normalus vaizdas buvo gatvėje einantis žmogus, kuris nešasi ant virvutės susikabinęs tualetinio popieriaus rulonėlius. Į jį praeiviai žiūrėdavo su pagarba, sumišusia su susižavėjimu ir lengvu pavydu, nes jis gavo nusipirkti tualetinio popieriaus. Tualetinis popierius buvo didelis deficitas, todėl visi prie jo prieidavo ir klausdavo, kur jis gavo pirkti“, - pasakojo ekonomistė.

Senas „Opel“ kur kas geriau nei „Žigulys“

Apie sovietinio transporto kokybę A. Maldeikienė nieko gero negali pasakyti.

„Sovietmečiu buvo labai baisus transportas, jis barškėdavo ir lėtai važiuodavo. Beje, 1990 m. pabaigoje išmokau vairuoti, turėjome vadinamąjį penktą „Žiguliuką“, kurį sėkmingai iškeičiau į 15 metų senesnį „Opel Kadett“ ir tada pajutau, kad važinėju gera mašina. „Žiguliukas“ buvo naujas, bet labai baisus, o 15 m. senesnis „Opel” buvo labai gera mašina ir buvo labai gera ja važinėti. Tai irgi daug pasako apie mūsų gerą gyvenimą. Aš jau 24 metus nevairavau sovietinės mašinos, bet pamenu, kad norint ją vairuoti, reikia vyriškos jėgos, ten visos pavaros nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, suprantate, tai yra automobiliai rimtiems vyrams“, - sakė ji.

Juokais A. Maldeikienė geru dalyku įvardija milicininkų požiūrį į moteris prie vairo.

„Gatvėse aš jausdavausi labai gerai. Pirmiausiai dėl to, kad automobilių būdavo nelabai daug, ypač po to, kai paskelbė blokadą, bet svarbiausia, kad tais laikais moteris prie vairo buvo retenybė. Vieną kartą mane sustabdė, tuo metu nebuvau pasiėmusi vairuotojo pažymėjimo, bet moteris prie vairo buvo stebuklas ir mus milicininkai paleisdavo“, - linksmai pasakojo pašnekovė.

Baisaus finansinio nesaugumo laikas

Ekonomistė Rūta Vainienė sovietmetį prisimena kaip didžiulio nesaugumo laikotarpį.

„Universitetą baigiau 1991 m., tai buvo pirmieji metai, kai nebebuvo paskyrimų į darbą. Taigi mūsų laida buvo pirmoji, kuri iš universiteto išėjo į niekur, į gyvenimą. Buvo labai baugu. Kalbant tik apie finansinę pusę, sovietmetis buvo baisaus finansinio nesaugumo laikas. Jeigu kažką gaudavau nusipirkti, norėdavau pirkti atsargai, nes nežinodavai, ar rytoj nuėjęs į parduotuvę ką nors rasi. Todėl, mano nuomone, mūsų karta yra linkusi kaupti ir taupyti“, - prisiminimais dalijosi ekonomistė, tuo metu buvusi Vilniaus universiteto Pramonės fakulteto studentė.

Atkuriant nepriklausomybę vienintelės pašnekovės pajamos buvo nuompinigiai už vieną kambarį, kuri ji nuomojo tėvų bute.

„Sovietmečiu nieko negaudavau nusipirkti, neturėjau nomenklatūrinių „blatų“. Tekdavo pirkti tai, kas yra. Nešiodavau baisius batus, tiesiog klaikius. Tuo metu po truputį jau steigėsi kooperatyvai, kurie siūdavo batus ir kitus daiktus, ten ir pirkdavau. O kai jau būtinai ko nors reikėdavo gražaus, batelius labai brangiai už 60-70 rublių būdavo galima įsigyti šešėlinėje rinkoje“, - pasakojo R. Vainienė.

Taip pat geresnių prekių moterys iš Lietuvos važiuodavo ieškoti Baltarusijos parduotuvėse.

„Nežinau, ar Baltarusija buvo geriau aprūpinama, ar baltarusių moterų kitas skonis, tačiau ten likdavo importinių batelių. Dabar pažvelgusi į spintą suprantu, kokiame kapitalizme gyvenu, o tada turėdavau vienus kasdieninius batelius ir vienus gerus pasipuošti. Žodžiu, skurdas ir vargas. Kalbant apie drabužius, tai gaudavau pirkti siūlų, kuriuos kažkas, matyt, nugvelbdavo siūlų fabrikuose ir megzdavau pati“, - prisiminė pašnekovė.

Pasak jos, Lietuva per 25-erius metus padarė didžiulę pažangą.

„Nepriklausomybė man yra didžiausia dovana, kurią galėjau gauti. Jeigu būtų reikėję gyventi anais laikais, būčiau pražuvusi, nes ten karjera buvo daroma per pataikavimus, o aš tų savybių neturiu. Prisiminusi tuos laikus galiu pasakyti, kad dabar mes gyvename lyg rojuje. Ir netgi palyginus situaciją su buvusiomis Sovietų sąjungos šalimis, tai kitose, pavyzdžiui, Gruzijoje laikas yra tiesiog sustojęs. Jie įstrigo mūsų 1993-1994 m. lygyje. Tai yra siaubinga. Ten prekių pasirinkimas lyg ir yra, tačiau nėra galimybių įpirkti. Žodžiu, liūdnas vaizdas“, - sakė R. Vainienė.

Kaip pasikeitė atlyginimai?

Nepriklausomybės 25-mečio proga Statistikos departamentas palygino statistinius rodiklius, kurie buvo 1990 m. ir šiemet.

1990 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3,694 mln., 2015 m. pradžioje – 2,922 mln. gyventojų. Taigi žmonių skaičius per 25 metus sumažėjo penktadaliu. Gyventojų dalis mieste ir kaime išliko panaši.

Pasak Statistikos departamento, darbo užmokestį galima lyginti nuo 1994 m., ankstesniu laikotarpiu keitėsi valiutos, vyko dideli kainų svyravimai.

Per 1994-2014 m. laikotarpį minimalioji mėnesinė alga padidėjo 17,8 karto ir 2014 m. sudarė 292 eurus, o 1994 m. – 16,4 eurus.

Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis po mokesčių šalies ūkyje 2014 m. sudarė 526,5 eurus ir, palyginti su 1994 m., padidėjo 7,2 karto. 1994 m. jis buvo 72,7 eurai.

2014 m. paskutinį ketvirtį, palyginti su 1994 m. tuo pačiu laikotarpiu, už vidutinį šalies ūkio neto darbo užmokestį buvo galima įsigyti daugiau: 506 kg – smulkaus baltojo cukraus, 321 litru – pasterizuoto pieno (2,5 proc. riebumo), 115 kg – kiaulienos kumpio be kaulo, 83 kg – ruginių miltų duonos, 78 kg – aukščiausios rūšies virtos dešros, 66 kg – jautienos kumpio be kaulo, 36 kg – sviesto (82–82,5 proc. riebumo).

Šiuo metu, kaip ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, didžiausia gyventojų vartojimo išlaidų dalis tenka maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams tačiau ši dalis sumažėjo beveik perpus (1992 m. ji sudarė 44,8 proc., 2015 m. – 24,7 proc. visų piniginių vartojimo išlaidų).

Lietuvos gyventojai mažesnę nei 1992 m. išlaidų dalį skiria alkoholiui ir tabakui, drabužiams ir avalynei, būsto apstatymui, įrangai ir namų priežiūrai bei viešbučiams, kavinėms ir restoranams, bet gerokai didesnę – transportui, būstui, elektrai, dujoms ir vandeniui, sveikatos priežiūros, poilsio ir kultūros bei ryšių prekėms ir paslaugoms.

Tūkstančiui gyventojų 1990 m. teko 129 individualieji lengvieji automobiliai, 2013 m. keturis kartus daugiau – 562. 1990 m. populiariausios lengvųjų automobilių markės buvo sovietinės gamybos: „VAZ“ ir „Moskvič“. Dabar populiariausios yra vakarų gamintojų markės: „Volkswagen“, „Audi“, „Opel“, „Ford“, „Renault“.

Komentarai (60)