Žvigsnis į utopinį sovietų epochos miestą-vaiduoklį
(0)
Mes priplaukėme prie prieplaukos jau po vidurnakčio, o saulė pietuose švietė pro ploną debesų sluoksnį, rašo amerikiečių rašytojas Colinas Dickey tinklaraštyje longreads.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Buvo birželio pabaiga, ir saulė Arkties Svalbardo salyne nebuvo nusileidusi ištisus mėnesius – ji nenusileis iki pat rugsėjo pabaigos. Pastarąsias dvi savaites aš praleidau laive, plaukiančiame aplink Arkties Svalbardo salyną, ir dabar mes pasiekėme vieną iš paskutiniųjų sustojimo vietų.
Prieplauka, prie kurios prišvartavome laivą, buvo sutrūnijusios, išsiraičiusios, kinivarpų išvarpytos medienos masė, savo išvaizda primenanti smulkintus kviečius. Mums iš kairės – masyvus įrenginys anglims krauti į laivus. Iš dešinės – beformiai, savo paskirties nebepamenantys gyvenamieji pastatai, kuriuose niekas nebegyvena. Tai Piramidė (rus. Piramida, norv. Pyramiden), sovietinės epochos kalnakasių miestas, apleistas daugiau kaip prieš penkiolika metų.
Pagal 1920 metais pasirašytą Špicbergeno sutartį (vėliau pavadintą Svalbardo sutartimi) Norvegijai buvo suteiktos suverenios teisės į salyną, tačiau visoms sutartį pasirašiusioms šalims – JAV, Jungtinei Karalystei, Japonijai ir Rusijai – buvo suteiktos lygios teisės užsiiminėti kalnakasyba ir eksploatuoti bet kokius šios žemės turtus. Šia teise pasinaudojo tik Sovietų Sąjunga, ir po Antrojo pasaulinio karo ji pradėjo eksploatuoti Špicbergene dvi anglių kasyklas: vieną Piramidėje, kitą – Barencburge.
Barencburgas yra toks, kokį ir galima įsivaizduoti sovietinį kalnakasių miestą: niūrus, funkcionalus, pramoninis, beviltiškas. Tačiau Piramidėje metų metus buvo kuriama klestinti bendruomenė, ir miestas virto kažkokia utopine erdve. Tarp jo įžymybių buvo kultūros centras su teatru, biblioteka, dailės ir muzikos studijomis, sporto kompleksai ir ištisą parą veikianti valgykla. Piramidėje stovi šiauriausias pasaulyje Lenino paminklas, šiauriausias fortepijonas ir šiauriausias plaukimo baseinas. Miesto klestėjimo laikais kito tokio nebūtum suradęs visame pasaulyje.
Piramidę primenantis kalnas, kurio garbei pavadintas miestas, paskendo rūke, pakibusiame virš visos vietovės. Miesto pakraštyje buvo pastatyti du ilgi tuneliai, beveik siekiantys kalno viršūnę – vienas kelti žmonėms, kitas nuleisti anglims. Labiausiai tą pirmąją naktį pribloškė tolumoje degančios šviesos – teritoriją apšviečiančios lankinės lempos, kurios tyloje liejo oranžinę šviesą. Kokia šių lempų prasmė, šviečiančių šviesią naktį mieste, kuris neturi gyventojų?
Piramidė buvo apleista 1998 metais. Miesto gyventojams, kurių tuo metu buvo apie 300 žmonių, skyrė keturis mėnesius išsikraustyti, ir jie po savęs paliko visokiausių niekniekių. Vaikštant po tuos pastatus atrodo, tarsi kažkas būtų paleidęs neaiškias nuodingas dujas, kurios visus išžudė vos per keletą minučių.
Visi ženklai liudijo, kad čia būta žmonių – ant stalų tebegulėjo padėklai, kino aparatinėje buvo paliktos kasetės su kino juostomis, visur išmėtyti muzikos instrumentai. Visa tai buvo palikta likimo valiai – irti ir pūti. Sporto salėse tebestovi sporto įrenginiai, kuriais niekas daugiau nebesinaudos, guli knygos, kurių niekas nebeskaitys.
Šiauriausias pasaulyje plaukimo baseinas dabar yra tuščias. Šiauriausias pasaulyje fortepijonas dabar nepataisomai išsiderinęs ir iškleręs. Paminkluose įamžintų sovietinių veikėjų triumfalinis žvilgsnis dabar regi vien tik tuštumą.
Piramidė – ne vienintelis griuvenomis virstantis Svalbardo salyno miestas. Šis archipelagas yra ištisas kvailų poelgių ir nesėkmingų projektų muziejus po atviru dangumi. XX amžiaus apyaušryje įvairios šalys mėgino čia kasti žemę, ieškodamos mineralų: anglies, aukso, naftos. Žmonės bandė pasisemti gamtos turtų iš skurdžios įšalusios žemės, bet labai nesėkmingai.
Špicbergeno vakariniame krante, šalia Ny-Ålesundo mokslinių tyrimų stoties, yra apleista Naujojo Londono (New London) marmuro kasykla. Ją 1911 metais pastatė Ernestas Mansfieldas, įtikinęs bendrovę „Northern Expedition Company“ (NEC) investuoti į šį daug išlaidų reikalaujantį projektą.
Čia tikrai slūgso marmuro klodai, bet dėl amžinojo įšalo tas marmuras toks trapus ir tokios prastos kokybės, kad jis tiesiog sutrupėdavo į Angliją plaukiančiuose laivuose. Po poros metų NEC nutraukė ryšius su E.Mansfieldu, ir gyvenvietė buvo palikta likimo valiai. Prabėgus šimtui metų Naujojo Londono griuvenos išsilaikė tiesiog puikiai. Rūdos vežimėliai apvirtę ir surūdiję, bet dar geri, gulintys prie marmuro krūvų, suverstų palei stačias uolas, tarsi netrukus atplauks dar vienas laivas ir vėl plukdys marmurą į Angliją.
Marmuro krūvos – tai, ką žmonės, sąmoningai suniokoję gamtą, paliko po savęs – nenori vėl tapti sudėtine kraštovaizdžio dalimi. Arktis leidžia Naujajam Londonui pamažu virsti griuvėsiais, o šis savo priešmirtinėje valioje tarsi perspėja, kaip sunku užkalti pinigo greituoju būdu tokioje nesvetingoje vietoje, kaip Svalbardas.
Kai atvykome, mus pasitiko Saša, mūsų gidas po Piramidę, tęsia savo pasakojimą C.Dickey. Jis energingai žingsniavo tuščiu keliu, vilkėdamas ilgą juodą paltą ir pasikabinęs per petį šautuvą. Tarsi atgijęs iš Sergejaus Eizenšteino filmo Saša kažkaip žavingai pasisveikino su mumis, ir mes patraukėme per miestą.
„Dešinėje pusėje – vyrų rajonas, skirtas viengungiams, jis buvo vadinamas „Londonu“, – aiškino Saša, kai mes traukėme link valgyklos. – O štai ten – netekėjusių moterų rajonas, jis buvo vadinamas „Paryžiumi“. Susituokę ir susilaukę vaikų kraustydavosi štai į aną pastatą. Jis buvo vadinamas „Beprotnamiu“. Taip jį vadino todėl, kad buvo labai daug vaikų – ir ypač žiemą, kada vaikai negalėdavo žaisti lauke, jie žaisdavo koridoriuose, ir tai buvo tikras beprotnamis“. Jis atrakino valgyklą, baseiną ir kultūros centrą, o po to nuėjo prie laivo derėtis dėl žuvų mainymo į mėsą ar degtinę.
„Beprotnamį“ dabar yra okupavę kirai, kurie susisuko lizdus ant palangių. Keturių aukštų gyvenamųjų namų palangės dabar visiems laikams atiduotos paukščiams. Visą dieną jie suka ratus kažkaip klaikiai ir gailiai klykdami, ir tą jų klyksmą aidu atkartoja uolos spengiančioje tyloje. Ir vėl beprotnamis.
Pagrindinis kelias tarp prieplaukos ir miesto pavadintas „Didžiojo Spalio 60-mečio gatve“. Tai centrinė ašis, aplink kurią išsidėstę ir į kurią orientuoti visi pastatai, tiek simboline, tiek tiesiogine prasme. Ši griežta pastatų erdvinio išdėstymo tvarka Piramidėje kiekvienais metais sukeldavo daug problemų: miestui plečiantis į šiaurę ir pasiekus upės vagą, teko statyti ne vieną užtvanką ir kasti griovius upės tėkmei pakeisti.
Polaidžio vanduo Svalbarde neprognozuojamas, kadangi metai iš metų sniego prisikaupia daug, ir menkiausi temperatūros svyravimai vasarą gali sukelti netikėtus potvynius. Bet užuot statę Piramidę taip, kad būtų atsižvelgta į šiuos natūralius potvynius ir atoslūgius tirpstant ledynams, sovietų inžinieriai nukreipė tirpstančio sniego vandenį kita vaga, įgyvendinę sudėtingą ir brangiai atsiėjusį statybos projektą.
Be to, po miestu esančio amžinojo įšalo tirpimas kiekvienais metais irgi kėlė aibę problemų: pagrindas po kojomis tapdavo nestabilus ir tekėdavo purvo srautai. Siekdami apsaugoti svarbius pastatus, kad šie pavasarį ir vasarą nenugrimztų į nesaugią šlapią žemę, Piramidės projektuotojai aplink juos po žeme įrengė visą eilę freoninių šaldymo įrenginių gruntui šaldyti, kad jis visą laiką išliktų tvirtas.
Tuomet miesto generalinio plano tikslas buvo laikytis tokios pačios griežtos ideologijos ir sovietinio miesto projektavimo normų, išskirti Piramidę iš natūralaus kraštovaizdžio, atskirti nuo vietovės ir šlovinti idėją, iškėlus aukščiau realybės. Ir štai koks Piramidės paradoksas: vieta, nepanaši į jokią kitą, reiškė, kad ji atrodys lygiai taip, kaip ir kitos.
Saša sugrįžo ir rado mus miesto aikštėje prie „Beprotnamio“- toje vietoje, kur, pasirodo, buvo miesto kačių kapinaitės – ir pertraukinėjamas kirų klyksmo papasakojo apie save ir šios vietovės istoriją. Jis yra geografijos magistrantas, šiuo metu gyvenantis viešbutyje – kitaip apleisto namo antrame aukšte. Jam jis patinka – Sankt Peterburge Saša miegodavo ant grindų sesers buto virtuvėje, o čia jis pirmą kartą gyvenime turi nuosavą kambarį.
Statydami Piramidę sovietai atsigabeno du tanklaivius importinio smėlio, o tame smėlyje buvo žolių sėklų, kurios sudygo, ir suvešėjo žolė. Paklaustas, kodėl gyventojai paliko miestą, Saša iškėlė keturias tikėtinas versijas. Pasak jo, Sovietų Sąjunga buvo turtinga ir galėjo sau leisti investuoti į tokius projektus. O Rusija palyginus yra gana neturtinga, ir išlaikyti kasyklos nebepajėgė.
Antra versija – praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį kasykloje kilo gaisras, o kalvos papėdėje puskilometrio aukštyje tyvuliuojančio vandens šiam gaisrui užgesinti niekaip nepavyko paimti. Pagal trečiąją versiją geologinės žvalgybos duomenys buvo neteisingi, čia paprasčiausiai nebuvo tiek anglių, kaip manyta. Ir ketvirtoji versija -1996 metais kalnakasiai su savo šeimomis po atostogų užsakomuoju reisu skrido atgal į Longjyrbieną, bet lėktuvas sudužo, ir visi juo skridę žmonės žuvo – viso 141 žmogus. Miestas daugiau niekada nebeatsigavo ir po trejų metų ištuštėjo.
Vėliau kažkas paklausė, o koks kitų Piramidėje gyvenusių šeimų likimas. Saša pasakė, kad dauguma sugrįžo namo į Rusiją, tačiau kai kurios dabar gyvena ir dirba Barencburge. Per keletą metų kai kurie čia gyvenę žmonės buvo atvykę pasisvečiuoti, nors jiems primygtinai rekomenduojama to nedaryti. Paklaustas kodėl, Saša atsakė, kad buvusiems Piramidės gyventojams pernelyg skausminga matyti, kas liko iš jų utopijos. Buvo du atvejai, kai sugrįžę į Piramidę ankstesni jos gyventojai patyrė tokį sukrėtimą, kad juos ištiko širdies smūgis.
Saša atėjo į mūsų laivą papietauti kartu su mumis ir vėl mums papasakojo įdomių istorijų. Kartą už plieninių durų jis aptiko Piramidės KGB įstaigą, o joje – specialią krosnelę slaptiems dokumentams deginti. Ilgai jis ten neužsibuvo, baimindamasis, kad joje gali būti paslėptų „blakių“ ar paspęstų spąstų. Tačiau jis pasiėmė bloknotą, kurio kiekvienas lapas paženklintas grifu „SLAPTA“.
Dabar ant to popieriaus jis rašo draugams laiškus. Papasakojo ir kaip per Antrąjį pasaulinį karą visas miestas buvo susprogdintas, kad vokiečiams nieko neliktų; kaip žmonės ir toliau miršta Barencburgo kasyklose – vienas kalnakasys per nelaimingą atsitikimą žuvo prieš savaitę. Vėliau jis papasakojo, kad visos tos kasyklos Svalbarde, netgi norvegų, yra nepelningos.
Barencburge paskutiniojoje veikiančioje rusų anglių kasykloje didžioji dalis iškasamų anglių sukūrenama elektrinėje, kuri tiekia elektrą pačiam miestui. Likusios anglys yra tokios prastos kokybės, kad kurui jos netinka, todėl parduodamos chemijos laboratorijoms.
Paklaustas, kodėl rusai nenutraukia tos anglių kasyklos eksploatacijos, Saša atsakė: „Rusijai svarbu čia pasilikti. Jeigu mes paliksime Barencburgą, nebegalėsime čia sugrįžti“. Pasak jo, kiekvieną savaitę jis jau gauna laiškų iš norvegų, norinčių pirkti Piramidę. Arba vien tik viešbutį. Arba vien tik šio viešbučio vieną aukštą. Kaip tvirtina Saša, norvegai įnirtingai siekia kaip nors įsisprausti į apleistą miestą, kadangi žino: jeigu jiems tai pavyks, per kelerius metus galės ištrinti bet kokius rusų gyvenimo pėdsakus.
O pati Piramidė, paklausiau aš – ar kada nors ji buvo pelninga? Aš turėjau galvoje didelio masto investicijas į šį miestą. „Ne, – atsakė Saša. – Niekada“. Tada jis pridūrė: „Aš nemėgstu naudoti šio žodžio, bet Piramidė buvo tik vitrina“. Sovietų Sąjungai rūpėjo tik tai, kad ji čia stovėtų, kad būtų idealios komunistinės visuomenės įkūnijimas pasaulio akyse. O tada Siena sugriuvo, ir jie jau nebegalėjo toliau pūsti miglos į akis, aukštindami šį pramaną.
Piramidėje užvaldo keistas jausmas ir ramybės neduoda mintis, kaip pasaulis atrodys be mūsų, pasaulis, kuriame žmonės galės gyventi ir ištverti, tačiau žmogaus veikla nebebus atskirta nuo gamtos, kur žmonijos istorija dar kartą susilies su daug metų skaičiuojančiu pačios žemės geologiniu periodu.
Klausantis ratus virš mūsų galvų sukančių kirų klyksmo, kurių visai neišgąsdino mūsų pasirodymas, man prisiminė vokiečių rašytojo W.G.Sebaldo žodžiai. Jo kūriniuose kalbama apie XX amžiaus nelaimes ir siaubus – daugiausia apie holokaustą, bet taip pat ir apie sąjungininkų subombarduotus ir sudegintus miestus, tokius kaip Dresdenas ir Hamburgas. Rašydamas apie tuos siaubus, W.G.Sebaldas klausia, kaip šitokios destrukcijos akivaizdoje dar gali gyvuoti filosofijos, etikos ir humanizmo idėjos.
„Ar griovimas ir naikinimas tam tikra prasme nėra nenuginčijamas įrodymas, kad katastrofos, kurios bręsta, taip sakant, mūsų rankose ir atrodo, jog staiga įvyks, yra savotiškas eksperimentas, laukiant momento, kada mes atsisakysime to, ką taip ilgai laikėme savo nepriklausoma istorija, ir sugrįšime į gamtos istoriją?“
Piramidėje aš supratau vieną dalyką: tokiam įrodymui nebūtinos pasaulinės katastrofos – kartais užtenka, kad sudužtų lėktuvas, kiltų gaisras, ar būtų išleista keletas biurokratinių nutarimų, kurių nebeįmanoma atšaukti ar pakeisti.
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt Autoriai: Leonas Grybauskas
