Marsas – naujausias paieškų frontas, viltis ir likimas tūkstančiams Žemės gyventojų, kurie padarytų bet ką, kad pasinaudotų galimybėmis, esą laukiančiomis tolimoje Raudonojoje planetoje.

Amžinai į dangų žvelgiantį žmogų kankina nerimas. Dabar, kai Mėnulyje jau pabūta, visomis išgalėmis siekiama sukurti tokių raketų, kurios nuneštų dar toliau.

Tačiau kosmoso užkariavimas vis dažniau pradeda priminti ne mokslines ekspedicijas, o evakuacijos planą. Mokslininkai gąsdina, kad žmogui Žemėje liko gyventi nedaug, tad turime kaip įmanydami bandyti kolonizuoti kitas planetas.

Vis drąsesni visatos ekspertai kasmet kepa šimtus knygų, kuriose detaliai planuoja Marso kolonijų kūrimą.

Aktyvėja privatus verslas, pakeičiantis merdinčias ir vis mažiau valstybinių lėšų sulaukiančias agentūras, kurių šlovės jau neprisimena kelios kartos. Ambicingi verslininkai deklaruoja, kad žmogus negali likti vienoje planetoje gyvenančia būtybe. Bet mokslininkai tik gūžčioja pečiais: kaip žmogų – tokį trapų ir netobulą organizmą – perkelti į atšiaurų ir nežinomą kitų pasaulių klimatą?

Dvyniai – bandomieji triušiai

Amerikietis astronautas Scottas Kelly dar kovo pabaigoje raketa pakilo į Žemės orbitą ir pasiekė Tarptautinę kosminę stotį (TKS). S.Kelly vis dar yra stotyje, kuri kasdien Žemės rutulį apskrieja penkiolika su puse kartų. Jeigu viskas bus gerai, 51 metų astronautas į Žemę neturėtų sugrįžti iki 2016 metų kovo. Iki tol jam jau bus pavykę pagerinti ilgiausiai kosmose išbuvusio amerikiečio rekordą.

Kol S.Kelly skrieja aplink Žemę, NASA mokslininkai stebi jo emocinę ir fizinę būklę – matuoja pulsą, tiria miego ciklus, imunitetą, judesius, medžiagų apykaitą ir net žarnyno bakterijų būklę. Tačiau mokslininkai jau žino – buvimas kosmose smarkiai paveikia žmogų. Pasikeitęs slėgis kaukolėje pablogina regėjimą. Nesvarumo būsena sujaukia pusiausvyros pojūtį. Skysčiai kaupiasi vietose, kur jų neturėtų būti. Raumenys atrofuojasi, o kaulai tampa trapūs. Astronautų organai pakyla aukščiau, o jų stuburas pasitempia. Antai spėjama, kad S.Kelly į Žemę grįš paaugęs 5 cm.

Ne mažiau svarbus tyrimo elementas – S.Kelly brolis dvynys Markas. Žemėje likęs astronautas per šiuos metus tiriamas tais pačiais testais kaip ir Scottas. Tada duomenys lyginami.

Skraidina rusiškos raketos

Ši metų trukmės misija yra dar vienas bandymas atsakyti į klausimą, ar žmonės pasirengę gyventi kitose planetose. Tiesa, skrydis į TKS yra tik repeticija prieš ilgesnę, sunkesnę ir daugiau jėgų atimsiančią kelionę – išsvajotą šuolį į Marsą.

Marsą nuo Žemės skiria mažiausiai 56 mln. kilometrų. Pagal optimistiškiausią scenarijų kelionė iki Raudonosios planetos galėtų trukti 9 mėnesius. Todėl tai, ką mokslininkai sužinos iš eksperimento su S.Kelly, leis suprasti, su kokiomis bėdomis susidurs pirmieji į tarpplanetinę kelionę išsiruošę žmonės.

Kaip „The New Yorker“ rašo garsi autorė Elizabeth Kolbert, nors JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) ir repetuoja kelionę į Marsą, jos galimybės dabar yra smarkiai sumažėjusios. Anot E.Kolbert, gali pasirodyti, kad dabar nėra pats geriausias laikas svajoti apie kosmoso užkariavimą. Juk pastarąjį sykį amerikietis Mėnulyje lankėsi dar 1972 metais. O nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios NASA nė vieno savo astronauto nebuvo išsiuntusi toliau nei žemutinė Žemės orbita, kuria TKS skrieja maždaug 400 kilometrų aukštyje. Tačiau net ir to NASA dabar negali padaryti pati.

Sustabdžius erdvėlaivių programą, astronautus, tarp jų ir S.Kelly, į orbitą išspjauna rusiškos raketos. Akivaizdu, kad NASA šiuo metu negali pakelti astronautų net į 400 kilometrų aukštį. Tad ar galime svajoti, kad žmogus kada nors nuskris tuos 56 mln. kilometrų iki Marso?

Susiduria su problemomis

Žmonijos ateitį Marse pastaruoju metu bandė įsivaizduoti nemažai ekspertų. Arizonos universitete visatą tyrinėjantis astronomas Chrisas Impey savo knygoje „Toliau: mūsų ateitis kosmose“ („Beyond: Our Future in Space“) žmonijai kitose planetose numato šviesų rytojų. Jo spėjimu, per artimiausius 20 metų jau galėsime džiaugtis klestinčia kosmoso turizmo pramone, o per tris dešimtmečius Marse ir Mėnulyje įkursime „mažas, bet perspektyvias“ kolonijas.

Ch.Impey taip pat spėja, kad po šimtmečio šiose kolonijose gims karta, kuri nė nežinos, ką reiškia gyvenimas Žemėje.

Tačiau net šis drąsiai svajojantis autorius pripažįsta, kad tokiems planams išpildyti reikia lėšų. Knygoje atkreipiamas dėmesys į NASA patiriamus sunkumus. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos agentūros biudžetas augo, kol 1969 metais, prieš pat pirmąjį nusileidimą ant Mėnulio paviršiaus, jis sudarė net 5 proc. visų valstybės išlaidų. Vėliau JAV valdžios atstovai vis daugiau dėmesio ėmė skirti problemoms Žemėje. Žinoma, nepadėjo ir kitų programų nesėkmės – net tie daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai, kurių neištiko žiaurus „Columbia“ ir „Challenger“ likimas, niekada neveikė taip, kaip planuota.

Bėgant metams, lyg atkartojant erdvėlaivių nuolaužų, lekiančių Žemės link, trajektoriją, NASA biudžetas smigo žemyn. Dabar kosmoso tyrimams JAV skiria vos 0,5 proc. savo išlaidų. Tiesa, į žaidimą įsitraukė aibė įvairių privačių kompanijų.

Pirmieji naujakuriai

Kitas apie Marsą rašęs svajoklis – Stephenas Petranekas. Šiais metais pasirodysiančioje knygoje „Kaip mes gyvensime Marse“ („How We’ll Live on Mars“) jis svarsto dar drąsiau nei Ch.Impey. Jo skaičiavimais, žmonės Marse turėtų pasirodyti kiek daugiau negu po dešimtmečio.

S.Petranekas atkreipia dėmesį į labai konkrečius dalykus, apie kuriuos žmonija turėtų pagalvoti prieš išsiruošdama į kelionę: „Kolonistas negali gręžti Marso paviršiaus ieškodamas vandens ir staiga suprasti, kad pamiršo užbėgti už akių konkrečiai problemai. Pavyzdžiui, kitokio tipo uolienai, kuriai reikia specialaus grąžto“, – pažymi autorius.

Žurnalistas ir mokslo entuziastas įsivaizduoja kelių pakopų naujakurių programą. Pirmiesiems kolonistams tektų didžiausios kliūtys. Vien kad pasigamintų geriamojo vandens, jiems reikėtų išrausti Marso dirvožemį, ištirpdyti jame esantį ledą ir distiliuoti gautą skystį. O kad galėtų kvėpuoti, jiems reikėtų vandenį išskaidyti į vandenilį ir deguonį, tuomet pastarąjį sumaišyti su iš nežinia kur gautomis inertinėmis dujomis, pavyzdžiui, argonu.

Tačiau S.Petranekas taip pat įsivaizduoja, kad kovą su Marsu žmonės pradės laimėti. Esą jiems nereikės prisitaikyti prie Marso – jie patys naujuosius savo namus pakeis taip, kad galėtų ten patogiai gyventi. Pavyzdžiui, atvykėliai galės atšildyti planetos atmosferą. Atšilusiu sustabarėjusiu dirvožemiu vėl pradėtų tekėti upės, o tūkstančius žmonių sutraukusio Marso paviršiuje kurtųsi ištisi miestai.

Keliauti ar ištirti?

Vis dėlto iš esmės kitokį požiūrį į žmonijos ateitį kosmose pateikia mokslo istorikas Erikas Conway. Svarbiausias jo tyrinėjimų objektas yra jau įvykusios kelionės į Marsą.

Nors NASA jau sugebėjo nusiųsti kelis robotus, kurie apie Marso paviršių suteikė daug naudingų duomenų, ne visi projektai baigėsi sėkmingai. E.Conway, kaip ir Ch.Impey, NASA problemas sieja su mažėjančiu biudžetu, tačiau, priešingai nei kiti specialistai, tikisi, kad žmonės niekur neskubės.

Jis atkreipia dėmesį į įdomų paradoksą. Esą egzistuoja milžiniškas atotrūkis tarp noro keliauti į kosmosą ir noro jį suprasti. Šis atotrūkis – daug didesnė problema nei dešimtmečius karpytas biudžetas. Esą NASA prieštarauja pati sau, nes dalis organizacijos siunčia žmones į kosmosą, o kita vykdo nuotolinius mokslinius visatos tyrimus.

Anot E.Conway, planuoti Marso misijas iki šiol buvo palikta mokslininkams, tačiau dabar įsitraukti siekia ir pilotuojamų erdvėlaivių kūrėjai. Kas iš to išeina? Visiška sumaištis.

Pats istorikas laikosi nuomonės, kad mokslinė Marso tyrinėjimų dalis yra kur kas svarbesnė, o žmonėms veržtis į kosmosą visiškai nereikia. Mat mes ne tik trapūs, reiklūs ir brangiai transportuojami. Mes – vienos bėdos.

„Žmonės nešioja įvairiausių mikroorganizmų – ir savo kūno išorėje, ir jo viduje. Viskas, kas atvyksta į Marsą, turi būti sterilu, bet žmonių visiškai dezinfekuoti neįmanoma, – rašo E.Conway. – Tyrėjai nori neužteršto ir nesugadinto Marso, o ten pasirodę žmonės viską subjauros. Tokio Marso, kokį mokslininkai norėtų tyrinėti, nebebus. Egzistuos tik kitokia Marso versija“, – liūdnai prognozuoja autorius.

Ar mes čia vieni?

Milijardierius verslininkas Elonas Muskas kelis kartus jau turėjo viešai pripažinti savo kompanijos nesėkmes. Tačiau jo bendrovė „SpaceX“, regis, įtikino visuomenę, kad vieną dieną galėsime pasiekti Marsą. E.Muskas žada, kad pirmieji astronautai erdvėlaiviais pakils jau 2017 metais. Tolesni ambicingo verslininko planai – Marsui kolonizuoti skirtas erdvėlaivis, kurio dizainas turėtų būti pristatytas jau šiais metais.

Tačiau „SpaceX“ E.Muskui nėra tik smagi sritis investicijoms ar vidurio amžiaus krizės žaisliukas. Jis kelionėms į Marsą suteikia egzistencinę svarbą.

„Ar tapsime daugiau nei vienoje planetoje gyvenančia rūšimi, ar ne? Jeigu ne, ką gi, mūsų nelaukia labai šviesi ateitis. Tiesiog kiurksosime Žemėje, kol kada nors ateisianti neganda mus nušluos nuo jos paviršiaus“, – niūriai prognozavo E.Muskas.

Dėl mūsų ateities baiminasi ir mokslininkai. Žmonija jau seniai kuria masinio naikinimo ginklus, tad nerimas dėl galimo branduolinio karo ir pasaulio pabaigos visai pagrįstas. Be to, civilizacijų pabaigos pranašai dažnai dairosi į dangų ir klausia: kodėl mūsų dar niekas neaplankė? Ar mes čia vieni? Paradoksalu, kad visiškai neypatinga Žemė, besisukanti apie visiškai neypatingą Saulę, per visą laiką nesulaukė jokių svečių.

Jeigu sugebėjome pasiekti tam tikrą technologinę pažangą, ar kitiems per visą visatos egzistavimo laiką tikrai nepavyko to padaryti?

Harvardo universiteto astronomo Franko Drake’o skaičiavimais, jeigu kosmoso gilumoje yra daug planetų, kuriose gali egzistuoti gyvybė, tokios būtybės lyg ir turėtų ištobulinti intelektą ir išmokti komunikuoti su gyvybe kitose planetose. Tačiau faktas, kad dar nesutikome jokių kaimynų, rodo, jog tokios civilizacijos ilgai neišgyvena.

Netobuli žmonių mechanizmai

Septintojo dešimtmečio viduryje, kai buvo ruošiamasi pirmojo žmogaus kelionei į Mėnulį, NASA daugiausia pinigų investavo į geriausio žmogaus draugo tyrimus. Agentūra nagrinėjo, kas nutinka šunims, atsidūrusiems kosmoso vakuume. O keturkojai, kaip ir žmonės, geriausiai prisitaikę gyventi įprastame Žemės paviršiui slėgyje. Vakuume pusiausvyra suardoma ir šuneliai pradeda pūstis kaip balionai. Tyrimų metu jų organizmas patirdavo įvairiausių žiaurių negalavimų.

Iš viso NASA mokslininkai tokiems eksperimentams pasmerkė 126 keturkojus, kurie vakuume būdavo pralaikomi skirtingus laiko periodus. Iš tų, kurie kameroje praleisdavo dvi minutes, nugaišo trečdalis. Tų, kurie netikrame kosmose išbūdavo tris minutes, žuvo net du trečdaliai. Kaip pažymi E.Kolbert, metus TKS praleisiančio astronauto S.Kelly vaidmuo kosmoso užkariavimo istorijoje labai nesiskiria nuo šių gyvūnų.

Nors ir yra mąstantis, treniruotas ir pasiruošęs kelionei, žmogus – tik dar vienas žinduolis. Tad visi bandymai priartinti žemiškąsias būtybes prie kosmoso aplinkos, deja, kol kas yra labai nuspėjami. O bet kurios aplinką jaučiančios būtybės – šernai, lapės, gervės, šunys – tam tikra prasme vienodos. Visos šios gyvybės formos yra prisitaikiusios prie gyvenimo sąlygų Žemėje. Tad visi, planuojantys keliones į Marsą, kuris galėtų tapti žmonijos galimybe išlikti, praleidžia pro akis vieną svarbų dalyką – netobulus mūsų kūnus, kurie visiškai nepritaikyti kosmoso platybėms.

Tiesa, žmogus nusiteikęs kovoti. Jeigu ir yra bruožas, dėl kurio dar galima turėti ateities nebe Žemėje vilčių, tai – nesustabdomas mūsų noras svajoti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Justė Adakauskaitė

Komentarai (0)