Tikrieji frankenšteinai – šiurpios galvų persodinimo istorijos (0)
Tai, kas ligi šiol buvo rodoma nebent siaubo filmuose, 2017 m. gali tapti realybe – italų daktaras Sergio Canavero planuoja atlikti pirmąją žmogaus galvos persodinimo operaciją. Valerijus Spiridonovas, kompiuterių mokslininkas iš Rusijos, jau ruošia savo galvą Frankenšteinui gėdos nepadarysiančiam eksperimentui. Galime makabriškai juokauti, kaip jausis V.Spiridonovas, nubudęs pagyvenusios kinės kūne, o galime prisiminti, kad tai ne pirma galvos operacija. Ir prieš tai buvusių rezultatai atrodo gąsdinamai.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Išties kol kas mokslas dar neturi kai kurių būtinų tokiam persodinimui technologijų. Nors niekas neneigia, kad kada nors techniškai tokia procedūra bus įmanoma, šiuo metu kažkuo panašiu užsiima tik kinų mokslininkas daktaras Renas Ksiaopinas. Tiesa, anot „Wall Street Journal“, graužikai, kuriems jis persodina galvas, neišgyvena ilgiau nei dieną.
Tačiau net jei technines problemas kas nors stebuklingai išspręs, liks moralinės dilemos. Todėl jau dabar spėjama, kad jei tai ne reklaminis triukas, operaciją bus įmanoma atlikti nebent Kinijoje, kur požiūris į tokių procedūrų etiškumą kur kas atsainesnis.
Na, o pats daktaras S.Canavero, įrodinėdamas, kad jo užmojis įmanomas, nurodo, kad dar 1970-aisiais JAV chirurgai persodino galvą beždžionei ir toji iškart nemirė.
Jis teisus. Mokslininkai ir anksčiau ne kartą mėgino gaivinti galvas. Tik tų eksperimentų rezultatus labai sunku būtų panaudoti reklamuojant galvos persodinimo procedūrą…
1908 m. – pirmasis blynas
Bene pirmasis aprašytas chirurginis galvos persodinimo eksperimentas įvyko 1908 m. kovo 21 d. Vašingtone (JAV). Garsus JAV kraujotakos specialistas chirurgas Charlesas Claude'as Guthrie sukūrė pirmąjį pasaulyje dvigalvį šunį.
Nukirstą jauno šunelio galvą jis prisiuvo prie suaugusio šuns galvos taip, kad kraujas pirmiausia tekėtų į prisiūtąją galvą, o iš jos – į didžiojo šuns smegenis. Nors dėl netobulos tų laikų kraujagyslių siuvimo technologijos nukirstoji galva išbuvo mirusi bent 20 minučių, prisiūta ji demonstravo šiokius tokius gyvybės požymius.
Tiesa, šis darbas žmones kiek išgąsdino. Manoma, kad būtent dėl to 1912 m. Ch.C.Guthrie negavo Nobelio premijos už kraujagyslių chirurgijos tobulinimą, nors ji buvo įteikta kartu technologiją kūrusiam prancūzui Alexiui Carreliui.
1920 m. – galva be kūno
Sovietų Rusijos mokslininkas Sergejus Briuchonenka atliko eksperimentą – pamėgino išsaugoti gyvą nupjautą šuns galvą. Išgirdęs apie mokslininko darbą garsus britų dramaturgas Bernardas Shaw netgi išreiškė pavydą: „Norėčiau, kad nukirstų ir mano galvą. Galėčiau statyti spektaklius ir rašyti knygas, nekankinamas jokių ligų, poreikio apsirengti ir nusirengti, man nereikėtų valgyti ir iš viso nieko nereikėtų – tik kurti šedevrą po šedevro...“
S.Briuchonenka sukūrė primityvius mechaninius plaučius bei širdį ir, pasitelkęs šį karvės melžimo aparatą primenantį įrenginį, kažkiek laiko sugebėjo palaikyti nukirstos šuns galvos gyvybę!
Vieną tokią galvą tarptautinei auditorijai Sergejus pademonstravo 1928 m. vykusiame SSRS fiziologų kongrese. Kad įrodytų, jog ant stalo gulinti galva tikrai gyva, S.Briuchonenka demonstravo, kaip ji reaguoja į dirgiklius: trenkė plaktukėliu per stalą ir galva sujudėjo, pašvietė į akis, ir jos mirktelėjo, netgi sumaitino galvai sūrio gabalėlį, kurį ji noriai prarijo (tas, aišku, iškrito iš gerklės).
„Gyvybe“ tai pavadinti neapsiverčia liežuvis, o dokumentinis filmas apie eksperimentą nekelia jokio noro atsidurti šunelio vietoje.
1954 m. – dvi galvos
Tais metais rusų chirurgas Vladimiras Demichovas šokiravo pasaulį, pademonstravęs savo Pamaskvio laboratorijoje sukurtą monstrą – dvigalvį šunį.
V.Demichovas tiesiog įsiuvo jauno šunelio galvą, pečius ir priekines kojas į suaugusio vokiečių aviganio kaklą. Viso pasaulio žurnalistai sutartinai aikčiojo stebėdami, kaip abi galvos kartu laka pieną iš indo, o paskui vieningai žiaukčiojo, matydami, kaip tas pienas išbėga pro niekur neprijungtą antrojo šunelio stemplę.
Per penkiolika darbo metų V.Demichovas sukūrė bent dvidešimt dvigalvių šunų. Tiesa, jų amžiaus rekordas buvo vienas mėnuo – visi pastipo dėl organų atmetimo reakcijos. Kur kas geriau jam sekėsi persodinti šunų širdis.
Mokslininkas teigė, kad taip jis tobulino chirurginę techniką, o galutinis jo tikslas – sėkmingas žmogaus širdies ir plaučių persodinimas. Šiuo metu V.Demichovas laikomas žmogumi, sukūrusiu ir pagrindusiu metodus, kuriais remiantis įmanoma atlikti sudėtingas transplantacijos operacijas.
Pasaulio transplantacijos pradininkas – 1946 m. pirmasis persodinęs širdį ir plaučius, 1948 m. persodinęs kepenis, o 1954 m. galvą – mirė 1998 m. nuskurdęs ir visų užmirštas. Kaip jau įprasta Rusijoje, už darbus jis gavo tik ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“.
1970 m. – nauja galva beždžionėlei
Amerikiečiai negalėjo ramiai žiūrėti į Sovietų Sąjungos chirurgų laimėjimus. JAV valstybė ėmėsi finansuoti transplantacijos eksperimentus ir galiausiai daktaras Robertas White’as – kuris niekada nė neslėpė, kad jį įkvėpė V.Demichovo darbai – atliko neįmanoma.
1970 m. kovo 14 d. JAV buvo sėkmingai persodinta galva beždžionei. Būtent šį eksperimentą įrodinėdamas savo planų realumą ir mini italas S.Canavero.
Kelias valandas trukusios operacijos metu beždžionės galva buvo atskirta nuo vieno kūno ir prisiūta kitam. Nubudusi ir išvydusi, kad jai sukeitė kūnus, beždžionė piktai suurzgė, pajudino ausis ir parodė chirurgui dantis. Įkąsti jam nespėjo – išgyvenusi vieną dieną, pikčiurna mirė dėl komplikacijų. Ir vėl koją pakišo kūno imuninė sistema, atmetusi svetimą organą.
Beje, beždžionei galėjo baigtis dar blogiau – R.White'as pasakojo, kad chirurginiu požiūriu lengviau tą galvą būtų buvę prisiūti priekiu į užpakalį.
Vėliau R.White'as ilgai keliavo po Ameriką, tikėdamasis užsitikrinti paramą žmogaus galvos persodinimui. Kartu su juo važinėjo ir visiškai paralyžiuotas Craigas Vetovitzas, pasiryžęs tapti pirmuoju pacientu. Tačiau liaudis pasirodė nepasiruošusi tokiems dalykams ir labiau baiminosi paties R.White'o, o ne didžiavosi jo laimėjimais.
1996 m. – išvis be galvos
Teksaso universiteto vėžio centro Hjustone (JAV) mokslininkai Williamas Shawlotas ir Richardas Behringeris sukūrė 125 peles... be galvų. Jie to pasiekė deaktyvuodami embrionuose geną, vadinamą Lim1.
Tiesa, iki gimimo išgyveno tik keturi embrionai. Deja, kadangi jie neturėjo nei nosies, nei burnos, negalėjo kvėpuoti, visi mirė iškart gimę. Vėliau tyrinėdami begalves peles mokslininkai siekė geriau suprasti, kaip susiformuoja žmogaus galva. Be to, manoma, kad ši technologija ateityje galėtų padėti auginti organus, skirtus transplantacijai.
Taigi kol kas jokių prošvaisčių ir galvos persodinimo sėkmės istorijų mokslo istorijoje nėra. Nors įdomių ir itin nejaukių eksperimentų apstu. Žodžiu, jei svajojate pasikeisti lytį persodindami savo galvą prie kito kūno, kol kas neskubėkite – rezultatas gali nedžiuginti.
